MOTERYS ISLAMO GLĖBYJE Kai kurių klaidingų sampratų išaiškinimas

Šioje knygoje kalbama apie tai, kokią svarbią vietą užima moterys islame, ir stengiamasi atkreipti dėmesį į kai kuriuos iš daugybės neteisingai suvokiamų bei klaidingų įsitikinimų, kuriuos platina tie, kurie neišmano šio tikėjimo arba turi slaptą piktą norą tyčia iškreipti informaciją apie islamą.

MOTERYS ISLAMO GLĖBYJE
Kai kurių klaidingų sampratų išaiškinimas

المرأة في ظلال الإسلام باللغة الليتوانية

 

 

Dr. Abd Ar-Rahman Ash-Sheha
د.عبد الرحمن بن عبد الكريم الشيحة

 

 

Vertė:
EUROPEAN ISLAMIC RESEARCH CENTER
(EIRC)
المركز الأوروبي للدراسات الإسلامية
& Viešoji įstaiga „Švietimas ir paveldas“


 
©WWW.ISLAMLAND.COM

 

 

 

 

 

Moterys islamo glėbyje
Kai kurių klaidingų sampratų išaiškinimas


Šioje knygoje nagrinėjami klausimai ir temos:

•    Moterų padėtis amžių kaitoje: moterys ikiislaminėje arabų visuomenėje, indų, kinų, graikų, romėnų, tradicinėje žydų, tradicinėje krikščionių ir šiuolaikinėje sekuliarioje visuomenėje.
•    Aspektai, kai vyrai ir moterys islame yra lygūs: žmogiškumas; pareigų vykdymas; bausmės ir apdovanojimai šiame ir Būsimajame gyvenime; nuosavybė ir finansiniai sandoriai; garbės ir orumo išsaugojimas; privalomas išsilavinimas; atsakomybė už visuomenės reformas.
•    Moters padėtis ir teisės musulmonų visuomenėje įvairiais jos gyvenimo etapais: kūdikystėje, vaikystėje; moteris – sesuo, žmona, motina, giminaitė, kaimynė, ir moteris bendrąja prasme.
•    Klaidingos sampratos apie moters teises ir pareigas islame bei šių sampratų išaiškinimas. Šios sampratos susijusios su poligamija, lyderyste ir atsakomybe, santuokos sutartimi ir globėju, skyrybomis, liudijimu, paveldėjimu, kraujo keršto pinigais, įdarbinimu, chidžabu (galvos ir veido dangalu).

 

Turinys

Pratarmė
Įžanga
Moterų teisių reikalavimai
Moterų padėtis amžių kaitoje
Moterys ikiislaminėse visuomenėse ir civilizacijose
Moterų teisės islame:
bendros, vaikų ir dukterų, seserų, žmonų, motinų, giminaičių ir kaimynių
Moteris – vaikas, duktė
Moteris – žmona
Moteris motina
Moteris giminaitė ir kaimynė
Klaidingos sampratos apie moteris islame
Poliginija islame
Globėjo įtaka santuokos sutarties sudaryme
Finansinė ir moralinė atsakomybė namų ūkyje
Nužudymas dėl garbės
Teisė skirtis priklauso vyrui
Moters teisė paveldėti
Moterų liudijimas
Keliavimas be vyriškos lyties palydovo
Moters teisė dirbti
Apie chidžabą (galvos ir veido dengimą)
Išvados

 

Pratarmė

Visa šlovė Allahui Aukščiausiajam. Lai Allahas išaukština Savo Pranašą ir jo šeimą ir apsaugo juos nuo bet kokių žeminančių dalykų.
Tikiu, jog apie moterų padėtį ir jų teises islame nepateiksiu nieko naujo. Todėl stengiausi surinkti, sugrupuoti ir apžvelgti kai kurią svarbią informaciją šia tema taip, kad skaitytojui būtų naudinga. Aš viliuosi ir meldžiu Allahą Aukščiausiąjį vedimo ir sėkmės siekiant savo užsibrėžto tikslo.
Kaltinti islamą moterų skriauda ir priespauda yra didžiulė neteisybė; yra daugybė šį šmeižtą neigiančių teiginių Allaho apreikštoje knygoje, Korane, ir Pranašo ﷺ mokymuose. Allahas Aukščiausiais sako:
" يَاأَيُّهَا النَّاسُ إِنَّا خَلَقْنَاكُمْ مِنْ ذَكَرٍ وَأُنْثَى وَجَعَلْنَاكُمْ شُعُوبًا وَقَبَائِلَ لِتَعَارَفُوا إِنَّ أَكْرَمَكُمْ عِنْدَ اللَّهِ أَتْقَاكُمْ "
"O žmonės! Mes sukūrėme jus iš vyro ir moters ir padarėme jus tautomis ir gentimis, kad pažintumėt vienas kitą. Juk kilniausias tarp jūsų – pats dievobaimingiausias. Iš tikrųjų Allahas – Visažinis, Išmanantis!“
(Koranas, 49:13)
Allahas Aukščiausiasis taip pat sako:
" وَمِنْ آيَاتِهِ أَنْ خَلَقَ لَكُمْ مِنْ أَنْفُسِكُمْ أَزْوَاجًا لِتَسْكُنُوا إِلَيْهَا وَجَعَلَ بَيْنَكُمْ مَوَدَّةً وَرَحْمَةً إِنَّ فِي ذَلِكَ لَآيَاتٍ لِقَوْمٍ يَتَفَكَّرُونَ ".
„Iš Jo ženklų – kad Jis sukūrė iš jūsų pačių jums žmonas, kad jūs gyventumėte su jomis kartu. Ir įdiegė tarp jūsų meilę ir gailestį. Iš tiesų tai – ženklas žmonėms, kurie mąsto!“
(Koranas, 30:21)
Pranašas ﷺ pasakė:
" إنما النساء شقائق الرجال "
„Iš tiesų moterys yra vyrų seserys dvynės.“  

Įžanga

Pasaulyje girdėti įvairūs kvietimai ir šūkiai: išlaisvinti moteris, suteikti joms teises. Kai kuriose visuomenėse iš tiesų moterys gyveno priespaudoje, patirdamos žiaurumą ir neteisybę, iš jų buvo atimtos pamatinės žmogaus teisės. Neneigiame, kad kai kurie musulmonai nukrypo nuo islamo mokymų ir principų. Tačiau islamo teisė surinko moterų teises į visapusišką ir subalansuotą žmogaus teisių ir prievolių sistemą. Jei iš arčiau panagrinėtume tarptautinių judėjimų už moterų laisvę šūkius, pamatytume, kad jie sukasi apie tris dalykus: moters laisvę, lygias teises su vyrais ir moters teises. Mes peržvelgsime juos islamo mokymų šviesoje, nepaisydami kai kurių nuklydusių ir neišmanančių musulmonų praktikų.
Žodis „išlaisvinimas“, pirmiausia, nurodo pančių, apribojimų buvimą, ir, antra, reiškia, kad moterys yra pavergtos ir jas reikia išlaisvinti. Tai yra dviprasmiška ir klaidinga, nes absoliuti laisvė yra neįmanoma nei vyrui, nei moteriai. Žmoniją natūraliai riboja jos pačios galimybės bei socialinės santvarkos poreikis. Vyrai ir moterys privalo gyventi visuomeninėje aplinkoje pagal tam tikrus įstatymus, taisykles ir prievoles, kurios valdo ir organizuoja įvairius gyvenimo reikalus. Ar tai reiškia, kad žmogus nėra laisvas ir nepriklausomas savo veiksmuose, ar kad jis neatsako už savo veiksmus? Ar gali kas nors būti laisvas nuo natūralių apribojimų ar teisinių suvaržymų? Jei jie vergai, iškyla klausimas - kam? Bet kuri, taip vadinama, laisvė turi natūralias ir teisines ribas, kurių peržengimas veda prie destruktyvių veiksmų, kurie visuotinai laikomi nederamais, necivilizuotais ir nusikalstamais. Islamo teisė liepia vyrams ir moterims išsilaisvinti iš stabmeldystės, tironijos, išnaudojimo ir neteisybės. Apreikštosios dieviškosios taisyklės ir įstatymai atstovauja ir moko griežtos viendievystės, teisybės ir kilnios moralės. Šiuose rėmuose vyrai ir moterys turi tarpusavyje susijusius ir vienas kitą papildančius vaidmenis. Islamo teisė suteikė moterims teisę pačioms, o ne per globėją, dalyvauti daugelyje visuomeninių reikalų. Moterys islame oficialiai atsakingos už visus savo reikalus: ekonominius, socialinius ir kitus, kaip ir daugelyje visuomenių. Vardan moters apsaugos ir išlaikymo, stiprioji lytis – tėvas, brolis, dėdė ir vyras yra teisiškai surišti ir privalo saugoti jos garbę, pagal savo galimybes ją išlaikyti, suteikiant tinkamas gyvenimo sąlygas per visą jos gyvenimą. Ar šitai sumenkina moters padėtį ar ją išaukština? Islamas vienodai uždraudė vyrui ir moteriai viešumoje elgtis nepadoriai ir šis draudimas, dėl natūralių priežasčių, abiems lytims pateikiamas skirtingai. Kiekvienas privalo saugoti dorą privačiai ir viešumoje. Islamo teisė saugo moteris nuo gąsdinimo ir priekabiavimo, o tai reikalauja, kad abi lytys nesielgtų viena kitos atžvilgiu seksualiai provokuojančiai ar viliojančiai. Dėl šių priežasčių islamo teisė įsako moteriai, vardan jos saugumo, už namų ribų rengtis kukliai, ir draudžia laisvą lyčių maišymąsi bei bet kokį kitos lyties atstovo fizinį lietimą.
Islamas nepriklausomybės ir laisvės sampratą pateikia tokiu būdu, kad individo elgesys nebūtų žalingas jam pačiam ar visai visuomenei, kaip vaizdžiai perteikta autentiškame Allaho Pasiuntinio ﷺ pasakyme:
" مثل القائم على حدود الله والواقع فيها كمثل قوم استهموا على سفينة فأصاب بعضهم أعلاها وبعضهم أسفلها فكان الذين في أسفلها إذا استقوا من الماء مروا على من فوقهم فقالوا لو أنا خرقنا في نصيبنا خرقا ولم نؤذ من فوقنا فإن يتركوهم وما أرادوا هلكوا جميعا وإن أخذوا على أيديهم نجوا ونجوا جميعا "
„ Besilaikančiojo Allaho įsakymų ir to, kuris juos pažeidžia pavyzdžiu yra dvi grupės žmonių, susirinkusių laive ir nusprendusių pasidalinti sau vietas. Vienai grupei teko viršutinis denis, o kitai – apatinis. Kai žmonėms iš apatinio denio prireikdavo vandens, jiems tekdavo praeiti pro žmones viršutiniame denyje. Žmonės apatiniame denyje sau mąstė: „Jei pragręžtume savo laivo dalyje skylę, turėtume vandens netrukdydami žmonių viršutiniame denyje.“ Jei grupė viršutiniame denyje leistų jiems įvykdyti jų planą, visi žmonės pražūtų, o jei jie uždraustų tai padaryti – visi būtų saugūs.“  
Įžymus vokiečių mąstytojas ir filosofas Šopenhaueris (Schopenhauer) pasakė:
„Suteikite moterims visišką nepriklausomybę ir laisvę TIK VIENERIEMS METAMS, ir po to kartu pažiūrėkime tokios laisvės vaisius. Nepamirškime, kad mes visi paveldime vertybes, dorą ir geras manieras. Jei numirčiau anksčiau, laisvai sakykite vieną iš dviejų: „Jis klydo!“ arba „Jis pataikė į dešimtuką!“
Amerikos žurnalistė Helesian Stansbery, kurios straipsniai atspausdinti 250 skirtingų laikraščių, žiniasklaidoje išdirbusi virš dvidešimties metų ir aplankiusi daugybę islamiškų šalių, vieno apsilankymo islamiškoje šalyje pabaigoje, pasakė:
„Arabų-islamiškoji visuomenė yra sveika. Ši visuomenė privalo ir toliau saugoti savo tradicijas, kurios iki tam tikro laipsnio apriboja savo vyrus ir moteris. Ši visuomenė aiškiai skiriasi nuo Europos ir Amerikos visuomenių. Arabų-islamiškoji visuomenė turi savas tradicijas, kurios primeta moterims tam tikrus suvaržymus ir apribojimus, bei suteikia tėvams ypatingą pagarbą ir padėtį... Pirmiausia ir svarbiausia, – pats griežčiausias absoliučios seksualinės laisvės suvaržymas; ši laisvė iš tiesų yra grėsmė šeimai ir visuomenei Europoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose. Todėl, arabų-islamiškosios visuomenės primesti suvaržymai yra efektyvūs ir naudingi. Labai jums rekomenduoju laikytis savo tradicijų ir etikos kodo. Drauskite lyčių maišymąsi švietimo įstaigose. Suvaržykite moterų laisvę, arba geriau, sugrįžkite prie burkos (dangalo, uždengiančio visą moters kūną) praktikos. Iš tiesų tai jums geriau už seksualinę laisvę Europoje ir Amerikoje. Uždrauskite lyčių maišymąsi švietimo įstaigose, nes mes Amerikoje nuo jo nukentėjome. Amerikos visuomenė tapo sudėtinga ir pilna visų formų ir prasmių seksualinės laisvės. Seksualinės laisvės ir bendro švietimo aukų pilni kalėjimai, šaligatviai, barai, smuklės ir viešnamiai. Ši (klaidinga) laisvė, kurią suteikėme savo jaunoms merginoms ir dukroms privedė jas prie narkotikų, nusikaltimų ir baltosios vergijos. Bendras lavinimas, seksualinė laisvė ir visos kitos „laisvės“ Europos ir Amerikos visuomenėse grasina šeimai bei drebina moralines vertybes ir etiką.“
Savaime iškyla klausimas, skirtas moterų laisvių advokatams: „Kokia gi iš tikrųjų geriausia, naudingiausia ir labiausiai moteris, jų garbę ir orumą, apsauganti sistema?“

 

 

 


Moterų teisių reikalavimai

Moterys pasaulyje reikalauja vienodų teisių. Nėra tokios teisinės sistemos, nei dabar, nei praeityje, kuri išsaugotų, palaikytų ir apsaugotų tikrąsias moterų teises taip gerai, kaip tai daro islamo teisė. Šitai bus patikrinta ir pagrįsta kituose šios knygos skyriuose.
Įžymus anglų mąstytojas ir filosofas Hamilton Alexander Rosskeen Gibb savo knygoje „Islamo civilizacija“ teigė:
„Taisyklės ir nuosprendžiai dėl moterų islame yra aiškūs, tiesmuki ir atviri. Islamas iškelia visapusišką rūpestį dėl moterų apsaugos nuo bet ko, kas galėtų sužaloti jos asmenybę, reputaciją ar būdą.“
Gustave Le Bon, įžymus prancūzų mąstytojas savo knygoje „Arabų civilizacija“ teigė:
„Teisuoliški islamo veiksmai neapsiriboja moterų gerbimu, bet, galime pridėti, kad islamas yra pirmoji religija, kuri pagerbė moteris. Mes galime tai lengvai įrodyti parodydami, kad visos ikiislaminės religijos ir tautos sukėlė moterims daug žalos ir įžeidimų.“  
Jis taip pat pabrėžė:
„Santuokinės teisės, apreikštos Šlovingame Korane bei aprašytos Korano aiškintojų, tiek vyrui, tiek žmonai yra daug geresnės už Europines santuokines teises.“  
Islamas ėme plisti po pasaulį prieš daugiau nei keturiolika šimtmečių Mekkos ir Medinos, kur Pranašas Muchammedas bin Abd Allah ﷺ perdavė žmonėms savo žinią. Islamo šviesa sklido per mokymus iš Šlovingosios Allaho knygos – Korano ir įkvepiančias Pranašo ﷺ sunnos tradicijas. Šlovingasis Koranas ir Pranašo ﷺ sunna yra du neginčijami islamo teisės pagrindai. Islamo mokymai ir teisės sistema turi milžinišką įtaką islamo pasekėjų gyvenimui. Šios įtakos neišvengė ir šalių, kur keliaudavo ir apsigyvendavo musulmonai, visuomenės. Islamas pasaulyje išplito stulbinančiu būdu ir paliko visapusišką gyvenimo sistemą, kiekvienam žmogaus gyvenimo poreikiui. Islamas neprieštarauja, nesikerta ir neatmeta nė vienos teisėtos, pagrįstos ir prasmingos žmogiškosios egzistencijos sąlygos, kurios yra esminės gyvenimo tąsai.
Kad geriau suprastume islamo atneštus pokyčius moterims, trumpai apžvelgsime moterų padėtį ikiislaminėje arabų visuomenėje ir kitose pasaulio civilizacijose.

 

 

 

 

Moterų padėtis amžių kaitoje

Moterys ikiislaminėse visuomenėse ir civilizacijose
Prieš Allaho Pasiuntinio ﷺ misiją, pagonių arabų visuomenėje moterys kentėjo didžiulę neteisybę bei patirdavo visokeriopą pažeminimą. Jos buvo savo globėjų nuosavybė ir visiškai priklausė nuo jų norų. Jos negalėjo paveldėti iš savo tėvų ir vyrų. Arabai tikėjo, kad paveldėti turėtų tik galintieji įvaldyti kovos menus: jodinėti, kautis, imti karo grobį, padėti ginti gentį ir klano teritoriją. Kadangi pagonių arabų visuomenėje moterys nepasižymėjo šiomis savybėmis, jos pačios, po įsiskolinusio vyro mirties, buvo paveldimos kaip kilnojamasis turtas. Jei mirusysis turėjo suaugusių sūnų iš kitų santuokų, vyriausiasis sūnus turėjo teisę priglausti našlę savo namuose, taip pat, kaip jis paveldėjo kitą mirusio tėvo turtą. Našlė neturėjo teisės palikti posūnio namų, nebent susimokėtų išpirką.
Įprastai, vyrai vesdavo tiek žmonų, kiek įsigeisdavo, be jokių nustatytų ribų. Nebuvo jokios teisinės sistemos, kuri draustų vyrui neteisingai elgtis su savo žmonomis. Moterys neturėjo jokios teisės pasirinkti ar spręsti už ko tekėti; jos paprasčiausiai būdavo atiduodamos. Po skyrybų moterims buvo draudžiama vėl tekėti.
Ikiislaminėje Arabijoje mergaitės gimimas tėvui sukeldavo didžiulį pyktį ir užtraukdavo gėdą. Kai kurie mergaitės gimimą laikydavo prakeiksmu. Allahas Aukščiausiasis taip apibūdina tėvo, išgirdusio apie dukters gimimą, būseną:
" وَإِذَا بُشِّرَ أَحَدُهُمْ بِالْأُنْثَى ظَلَّ وَجْهُهُ مُسْوَدًّا وَهُوَ كَظِيمٌ (58) يَتَوَارَى مِنَ الْقَوْمِ مِنْ سُوءِ مَا بُشِّرَ بِهِ أَيُمْسِكُهُ عَلَى هُونٍ أَمْ يَدُسُّهُ فِي التُّرَابِ أَلَا سَاءَ مَا يَحْكُمُونَ"
„Ir kada vieną iš jų pradžiugina (žinia) apie (jam gimusią) mergaitę, jo veidas pajuosta, ir jis tampa niūrus, slėpdamasis nuo žmonių iš kartėlio to, kuo pradžiugintas: ar paliks jis sau vaikelį su gėda ar užkas ją žemėje? Kaip blogai jie protauja!“
(Koranas, 16:58-59)
Moterys neturėjo net pačių natūraliausių teisių, pavyzdžiui, tam tikro maisto valgymas buvo leidžiamas tik vyrams. Allahas Aukščiausiasis įrašė tai Šlovingame Korane:
" وَقَالُوا مَا فِي بُطُونِ هَذِهِ الْأَنْعَامِ خَالِصَةٌ لِذُكُورِنَا وَمُحَرَّمٌ عَلَى أَزْوَاجِنَا "
„Ir jie pasakė: „Tai, kas šitų gyvulių įsčiose, tai – grynai mūsų vyrams, ir draudžiama mūsų moterims. O jeigu jis gims negyvas, tai visi turi teisę į jį...“
(Koranas, 6:139)
Neapykanta moteriškos lyties naujagimiams skatino arabus užkasti jas gyvas. Allahas Aukščiausiasis, kalbėdamas apie Atsiskaitymo dieną, sako:
"وَإِذَا الْمَوْءُودَةُ سُئِلَتْ بِأَيِّ ذَنْبٍ قُتِلَتْ "
„..Ir kada gyvą į smėlį užkastą paklaus, už kokias nuodėmes ji buvo nužudyta?“
(Koranas, 81:8-9)
Kai kurie tėvai gyvas palaidodavo raupsuotas, luošas ar su gimimo defektais dukras. Allahas Aukščiausiasis Šlovingame Korane teigia:
" وَلَا تَقْتُلُوا أَوْلَادَكُمْ خَشْيَةَ إِمْلَاقٍ نَحْنُ نَرْزُقُهُمْ وَإِيَّاكُمْ إِنَّ قَتْلَهُمْ كَانَ خِطْئًا كَبِيرًا "
„Ir nežudykite savo vaikų baimindamiesi skurdo: Mes rūpinamės jūsų ir jų išmaitinimu; iš tiesų žudyti juos – didelė nuodėmė!“
(Koranas, 17:31)
Vienintelis ikiislaminėje eroje moteriai suteiktas dalykas buvo jos asmenybės, šeimos ir genties apsauga, bei kerštas kiekvienam ją pažeminusiam ar nuplėšusiam jos garbę, bet ir šitai buvo labiau dėl vyrų pasididžiavimo, orumo ir genties garbės, nei iš rūpesčio pačia moterimi.
Apie tokią moterų padėtį arabų visuomenėje antrasis musulmonų kalifas Umar ibn al-Khattab  pasakė:
"وَاللَّهِ إِنْ كُنَّا فِي الْجَاهِلِيَّةِ مَا نَعُدُّ لِلنِّسَاءِ أَمْرًا، حَتَّى أَنْزَلَ اللَّهُ فِيهِنَّ مَا أَنْزَلَ وَقَسَمَ لَهُنَّ مَا قَسَمَ"
„Prisiekiu Allahu, mes nemanėme, kad moterims kas nors priklauso, kol Allahas apie jas neapreiškė Korane, bei paskyrė joms tai, ką Jis paskyrė..“  

Moterys indų visuomenėje
Indų visuomenėje su moterimis buvo elgiamasi kaip su tarnaitėmis ar vergėmis, tarsi jos neturėtų valios ar savų troškimų. Jos visuose dalykuose turėjo sekti paskui savo vyrus. Moterys buvo atiduodamos kaip užmokestis lošimus laimėjusiam priešininkui. Kad parodytų savo atsidavimą, moterys buvo priverstos gyvos susideginti ant mirusiojo vyro laidotuvių laužo. Ši „sutti“ praktika gyvavo iki septynioliktojo amžiaus pabaigos, kuomet šis paprotys buvo uždraustas dėl hinduizmo lyderiams kėlusio nerimo. Nors ir teisiškai uždraustas, „sutti“ buvo praktikuojamas iki devynioliktojo amžiaus pabaigos bei, kai kuriose atokiose Indijos vietovėse, tęsiasi iki šiol. Kai kuriose Indijos regionuose moterys aukojamos šventikams kaip sugulovės, ar išnaudojamos kaip prostitutės. Kituose regionuose moterys aukojamos hinduizmo dievams, siekiant jų malonės ar prašant lietaus. Kai kurie hinduizmo įstatymai net skelbia:
„Iš anksto nulemta kantrybė, pučiantis vėjas ar uraganai, mirtis, pragaras, nuodai, gyvatės ir gaisras yra ne mažesnis blogis už moterį.“
Hinduizmo religinėse knygose taip pat teigiama:
„Kai Manna (kūrimo dievas hinduizme) sukūrė moteris, jis skyrė joms meilę miegui, sėdėjimui, puošimuisi, (visų rūšių) purviniems geismams, pykčiui, maištavimą prieš garbę ir orumą, blogas nuostatas bei elgesį.“
Manna Herma Sistra mokymuose apie moteris galime perskaityti:
„Kiekviena moteris, nepriklausomai nuo jos amžiaus, gali gyventi be pasirinkimo. Jauna mergaitė paklūsta savo tėvui. Ištekėjusioji moteris paklūsa savo vyrui. Našlė paklūsta savo sūnums, ir ji niekuomet netaps nepriklausoma (po savo vyro mirties). Našlė niekada neištekės dar kartą, ir iki savo mirties ji turėtų atsisakyti visų savo mėgiamų dalykų: maisto, drabužių ir puošimosi. Moteris negali ko nors turėti, nes bet kas, ką jį įgytų iš karto priklauso jos vyrui.“
Retais atvejais, moteris vienu metu turėjo kelis vyrus.  Be abejonės, visuomenėje tokia moteris laikoma prostitute.

Moterys kinų visuomenėje
Kinų visuomenėje moterų statusas buvo itin žemas. Tradiciškai joms būdavo skiriami patys nemėgiamiausi ir menkiausi darbai ar pareigos. Vyriškos lyties vaikas buvo dievų „dovana“ ir su juo buvo atitinkamai elgiamasi. O moteriškos lyties vaikas patirdavo visokiausius sunkumus, pavyzdžiui, pėdos surišimą ir kitus papročius. Kinų patarlė sako:
„Klausyk, ką sako tavo žmona, bet niekada netikėk.“
Moters padėtis kinų visuomenėje nelabai skyrėsi nuo jos padėties pagoniškoje ikiislaminėje arabų ir indų visuomenėje.

Moterys graikų visuomenėje
Tarp graikų moters padėtis buvo sumenkinta iki tokio lygio, kad vyrai teigė moteris esant niekuo kitu, tik blogio įsikūnijimu. Toje visuomenėje nebuvo jokios moteris apsaugančios sistemos. Jos neturėjo teisės siekti išsilavinimo; buvo perkamos ir parduodamos kaip bet koks kitas turtas; negalėjo paveldėti; moterys neturėjo teisių jokiems sandoriams dėl nuosavybės ar turto. Moterys visą gyvenimą priklausė nuo vyro norų. Skyrybos buvo visiška vyrų teisė. Keli graikų mąstytojai taip apibūdino įprastą moterų situaciją visuomenėje:
„Moters vardas privalo būti užrakintas namuose, taip pat ir jos kūnas.“
Prancūzų mąstytojas Gustave Le Bon savo knygoje „Arabų civilizacija“ apie moterų padėtį graikų visuomenėje pasakė:
„Graikai moteris laikė žemiausiomis iš žemiausių padarų. Jos niekam kitam netiko, išskyrus reprodukcijai ir namų ūkio darbams. Jei moteriai gimdavo „bjaurus, išsigimęs ar neįgalus“ vaikas, vyras laisvai galėjo tą vaiką nužudyti.“
Įžymus graikų oratorius ir mąstytojas Demosthenes pasakė:
„Mes, graikai, mėgaujamės prostitučių kompanija ir seksualiniais malonumais; „draugės“ ir „meilutės“ rūpinasi mūsų kasdieniniais poreikiais, o vedame tam, kad turėtume „teisėtų“ vaikų.“
Iš šių dvigubų pasileidimo standartų ir prarastos moralės, remdamiesi vieno iškiliausio ir žymiausio mąstytojo teiginiu, galime spręsti, koks buvo moterų likimas tokioje visuomenėje.

Moterys romėnų visuomenėje
Romėnų visuomenėje moteris taip pat buvo laikoma žemesne būtybe, negebanti pati tvarkytis savo reikalų. Visa valdžia buvo vyrų rankose, kurie visiškai dominavo tiek privačiame, tiek ir viešame gyvenime. Vyrai net turėjo teisę, apkaltinę savo žmonas tam tikrais nusikaltimais, nuteisti jas myriop. Romėnų visuomenėje vyras turėjo teisę moterį parduoti, bausti ją kankinimais, ištremti ją ar nužudyti. Romėnų visuomenėje moteris privalėjo klausyti ir paklusti visiems vyro įsakymams. Moterys neturėjo teisės paveldėti.

Moterys žydų visuomenėje
Tradicinėje žydų visuomenėje moterims pasisekė ne ką geriau nei anksčiau paminėtose visuomenėse. Senajame Testamente moterys taip apibūdinamos:
„Atsidėjau širdimi pažinti, ištirti, ieškoti išminties bei dalykų pagrindo, norėdamas suprasti, kad nedorumas yra kvailas, o kvailystė yra beprotystė. Kartesnė už mirtį man buvo patirtis su moterimi. Ji yra spąstai, jos širdis – žabangos, o rankos – pančiai...“ (Koheleto knyga, 7:25-26)
Septuagintoje   sakoma:
„Jei kas parduos savo dukterį į verges, ji neišeis laisva, kaip išlaisvinami vyrai vergai. Jei ji nepatiktų savo šeimininkui, kuris sau ją buvo pasiskyręs, tada jis turi leisti ją išpirkti. Jis neturės teisės ją parduoti pašaliečiams, nes su ja apgaulingai pasielgė. Jei jis paskirtų ją savo sūnui, tada elgsis su ja kaip su dukterimi. Jei kas paimtų kitą žmoną, jis nesumažins pirmosios žmonos maisto, drabužių ar vedybinių teisių. O jei tų trijų dalykų jai nepadarytų, ji išeis laisvėn veltui, be išsipirkimo“. (Išėjimo knyga, 21:7-11)
Tad, kai žydė ištekėdavo, jos globa pereidavo iš tėvo vyrui, o ji tapdavo jo nuosavybe kaip namas, vergė, tarnaitė, pinigai ar turtas.
Žydų mokymai ir įstatymai neleido mergaitei paveldėti iš tėvo, jei buvo kitų, vyriškos lyties, vaikų. Senajame Testamente, Septuagintoje, sakoma:
„Be to, ir izraeliečiams kalbėk ir sakyk: „Jei miršta vyras neturėdamas sūnaus, tada jo paveldą pervesite jo dukteriai.“ (Skaičių knyga, 27:8)
Dar daugiau, žydų vyrai niekada nemiegos, nevalgys ir negers kartu su moterimi, per jos menstruacijas. Žydų vyrai visiškai atsiskirdavo nuo moterų iki menstruacijų pabaigos.

Moterys krikščioniškoje visuomenėje
Krikščionių dvasininkai griebėsi kraštutinumo, paversdami moterį „prigimtinės nuodėmės“ priežastimi bei visų katastrofų, nuo kurių kenčia pasaulis, šaltiniu. Dėl šios priežasties, fizinis vyro ir moters ryšys tradiciškai vadinamas „nešvariu“, net ir teisėtoje santuokoje.
Šventasis Trotolijanas pasakė:
„Moteris – šėtono kelias į vyro širdį. Moteris stumia vyrą prie „Prakeiktojo medžio.“ Moteris nusižengia Dievo įstatymams ir iškraipo vyro paveikslą.“
Danų rašytoja Uieth-Knudsen,   apibūdindama moters padėtį viduramžiais, pasakė:
„Krikščioniškajame tikėjime, kuris laiko moterį antrarūšiu piliečiu, jai skiriama labai mažai dėmesio.“
1586 metais Prancūzijoje vyko konferencija, kurios metu buvo sprendžiama, ar moteris turėtų būti laikoma žmogumi. Konferencijoje prieita prie tokios išvados:
„Moteris yra žmogus, bet ji sukurta, kad tarnautų vyrui.“
Taigi, konferencija patvirtino moterims teises kaip žmogiškosioms būtybėms, dėl ko anksčiau buvo abejojama! Dar daugiau, konferencijos dalyviai nusprendė, kad moteris seka vyrą ir jam tarnauja be jokių asmeninių teisių. Šis nuosprendis galiojo iki 1938 metų, kai pirmą kartą buvo išleistas dekretas, panaikinantis visus įstatymus, kurie draudė moterims pačioms tvarkytis savo finansinius reikalus ir atsidaryti savo vardu banko sąskaitą.
Viduramžiais europiečiai toliau engė moteris nesuteikdami joms teisių. Nuostabą kelia ir tai, kad Anglijos įstatymai buvo akli žmonos pardavimui! Skirtumas tarp lyčių išaugo iki tokio lygio, kad moterys atsidūrė visiškoje vyrų valdžioje. Iš moterų buvo atimtos bet kokios teisės ir turtas. Visa moters nuosavybė priklausė vyrui. Pavyzdžiui, visai neseniai, pagal Prancūzijos įstatymus, moterys buvo laikomos negebančiomis pačios spręsti savo nuosavybės klausimus. Galime perskaityti 217 Prancūzijos įstatymą:
„Ištekėjusi moteris neturi teisės ką nors dovanoti, perduoti, užstatyti, įsigyti su ar be apmokėjimo be jos vyro dalyvavimo sandoryje, arba jo raštiško sutikimo, net jei santuokos sutartimi pripažintas visiškas vyro ir moters nuosavybės atskyrimas.“
Nepaisant visų Prancūzijos įstatymuose įvestų pataisų, matome, kaip šie įstatymai veikia prancūzų moteris. Tai civilizuotos vergovės forma.
Be viso to, ištekėdama moteris netenka savo (savo šeimos) pavardės. Ištekėjusiai moteriai suteikiama vyro pavardė. Tokiu būdu parodoma, kad moteris tampa ne tik vyro sekėja, bet ir visiškai praranda savo tapatybę.
Įžymus anglų rašytojas Bernardas Šo   pasakė:
„Tuo momentu, kai moteris išteka, visa jos nuosavybė, pagal Anglijos įstatymus, tampa vyro nuosavybe.“
Galiausiai, Vakarų visuomenėje įstatymai ir religiniai mokymai primetė moteriai dar vieną neteisybę – santuoką iki gyvos galvos. Nėra jokios teisės išsiskirti (bent jau pagal katalikus). Vyras ir žmona vienas nuo kito atskiriami tik fiziškai. Toks atskyrimas galėjo turėti įtakos visokeriopam socialiniam nuosmukiui ir korupcijai: nesantuokiniai ryšiai, meilužės(-iai), galima prostitucija, homoseksualiniai santykiai. Dar daugiau, po vyro mirties našlei nesuteikiama galimybė ištekėti dar kartą ir gyventi normalų santuokinį gyvenimą.
Be abejonės, šiandieną planetoje dominuojančios Vakarų civilizacijos valstybiniai pamatai paremti graikų ir romėnų, o ideologiniai-religiniai pamatai - judaizmo-krikščioniškosiomis tradicijomis. Visi anksčiau suminėti piktnaudžiavimai, dėl technologinės ir socialinės modernizacijos, palaipsniui privedė prie tikėtinos natūralios reakcijos – visuomeninių judėjimų už moterų teises. Šiuos judėjimus veda mąstytojai, švietėjai, lobistai, moterų ir žmogaus teisių aktyvistai. Tačiau švytuoklė pajudėjo kita linkme, ir jie pradėjo reikalauti absoliučiai vienodų teisių ir išvadavimo nuo vyriško šovinizmo ir piktnaudžiavimo. Daugelyje šiuolaikinių sekuliarių visuomenių moterys, iš tiesų, turi daugybę vienodų teisių, tačiau, tuo pačiu metu, amoralioje materialistinėje kultūroje, lygybė atvėrė kelią priekabiavimui ir dvigubiems standartams, kai moteris išnaudojama kaip seksualinių troškimų objektas prekybiniuose sandoriuose. Šeimų irimas, plačiai paplitęs seksualinis amoralumas, abortai, homoseksualumas ir visa tai lydintys nusikaltimai, pradėjo visuomenėje kelti ir priešingas reakcijas, ypatingai tarp religinių konservatorių, tačiau, tendencijos yra per stiprios, kad būtų numalšintos.
Šiame globaliniame ir istorinio palikimo kontekste pateiksime ryškiausias moterų teisių islame ypatybes bei nušviesime kai kurias dažnai klaidingas sampratas, kad parodytume sekimo Allaho vedimu viršenybę prieš vyrų ir moterų vienas kito vedimą pagal savo norus ir troškimus.


Moterų teisės islame:
bendros, vaikų ir dukterų, seserų, žmonų, motinų, giminaičių ir kaimynių
Islamas moterų klausimą sprendžia visapusiškai: per jos ryšį su Allahu, jos Kūrėju ir Viešpačiu; jos, kaip žmonijos dalies, ryšį su savimi; bei jos ryšį su vyru, jos partneriu ir natūraliu sutuoktiniu, šeimoje.
Skaitydami toliau pateiktą apžvalgą turėkite omenyje teises, suteiktas kitose visuomenėse palyginus su teisėmis, kurias moterims suteikė islamas. Svarbu paminėti, kad islamo mokymas skiria daug dėmesio silpnesniosios lyties poreikiams ir teisėms kiekvienam jos gyvenimo vaidmeniui: dukters, sesers, žmonos, motinos ir islamiškosios visuomenės narės.

Vyrų ir moterų lygybė islame bei jųdviejų vienas kitą papildanti prigimtis
Tam tikra prasme, lygybė tarp vyro ir moters yra įmanoma ir pagrįsta, nes abu yra žmogiškosios būtybės, su panašiomis sielomis, smegenimis, plaučiais, galūnėmis ir pan. Kita prasme, lygybė tarp vyro ir moters yra neįmanoma ir absurdiška dėl jųdviejų natūralių fizinių, protinių, jausminių ir psichinių savybių, polinkių ir gebėjimų skirtumų. Turėdami tai omenyje, apžvelgsime kokiais aspektais jie yra lygūs ir kaip vienas kitą papildo.
Jei visiška lygybė, dėl natūralių žmonių skirtumų, yra neįmanoma tarp vienos lyties atstovų, tai tuo labiau tokia lygybė yra neįmanoma tarp skirtingų lyčių. Allahas Aukščiausiasis ir Visagalis Šlovingame Korane sako:
"وَمِنْ كُلِّ شَيْءٍ خَلَقْنَا زَوْجَيْنِ لَعَلَّكُمْ تَذَكَّرُونَ"
„Visus daiktus Mes sukūrėme poromis, - galbūt jūs prisiminsite!“
(Koranas, 51:49)
Net atomai pasižymi šia dvilype savybe, tarpusavyje susijusiomis ir viena kitą papildančiomis teigiamomis ir neigiamomis dalelėmis ir jonais, iš kurių kiekvienas yra neatskiriama, taip vadinamos, binarinės sistemos, esančios gyvybės pagrindu, sudedamoji dalis. Dauguma gyvybės formų reprodukcijai turi vyriškas ir moteriškas lytis. Kaip mus moko biologijos mokslas, visi žinduoliai turi panašias, skirtumus tarp lyčių nulemiančias molekulines ir liaukines struktūras. Šios pagrindinės fizinės, psichinės ir lytines savybės neabejotinai veikia kitas gyvenimo sferas.
Tai natūralu, kad vyrui reikia moters ir joje jis suranda pilnatvę, kaip ir moteris – su vyru, nes jie sukurti vienas iš kito ir vienas kitam. Jie neatskiriamai tarpusavyje susiję. Ir pilnatvę jie gali rasti tik teisėto ir garbingo partnerio ir sutuoktinio kompanijoje. Allahas Aukščiausiasis Savo Didingoje Knygoje – Korane sako:
“يَا أَيُّهَا النَّاسُ إِنَّا خَلَقْنَاكُمْ مِنْ ذَكَرٍ وَأُنْثَى وَجَعَلْنَاكُمْ شُعُوبًا وَقَبَائِلَ لِتَعَارَفُوا إِنَّ أَكْرَمَكُمْ عِنْدَ اللَّهِ أَتْقَاكُمْ إِنَّ اللَّهَ عَلِيمٌ خَبِيرٌ”
"O žmonės! Mes sukūrėme jus iš vyro ir moters ir padarėme jus tautomis ir gentimis, kad pažintumėt vienas kitą. Juk kilniausias tarp jūsų – pats dievobaimingiausias. Iš tikrųjų Allahas – Visažinis, Išmanantis!“
(Koranas, 49:13)
Daugybe atvejų islamas laiko moteris lygiomis vyrams. Kai kuriais atvejais – jos žemiau vyrų. Tolesniuose šios knygos skyriuose praplėsime šias temas įvairiais kontekstais.
1)    Vyras ir moteris yra vienodi savo žmogiškumu. Islame moteris nėra laikoma, pavyzdžiui, pasaulio blogio šaltiniu ir „prigimtinės nuodėmės“ priežastimi, dėl kurios Adomas  buvo išvytas iš Rojaus; arba pasaulio blogio šaltiniu, nes pravėrė Pandoros ydų skrynią, kaip moko kai kurios kitos religinės doktrinos ir legendos.
Allahas Aukščiausiasis Šlovingame Korane teigia:
يَاأَيُّهَا النَّاسُ اتَّقُوا رَبَّكُمُ الَّذِي خَلَقَكُمْ مِنْ نَفْسٍ وَاحِدَةٍ وَخَلَقَ مِنْهَا زَوْجَهَا وَبَثَّ مِنْهُمَا رِجَالًا كَثِيرًا وَنِسَاءً وَاتَّقُوا اللَّهَ” الَّذِي تَسَاءَلُونَ بِهِ وَالْأَرْحَامَ إِنَّ اللَّهَ كَانَ عَلَيْكُمْ رَقِيبًا
„O žmonės! Baiminkitės jūsų Viešpaties, Kuris sukūrė jus iš vienos sielos ir iš jos išvedė jai porą. O iš jų abiejų paskleidė daug vyrų ir moterų...“
(Koranas, 4:1)
Allahas taip pat Šlovingame Korane teigia:
 أَيَحْسَبُ الْإِنْسَانُ أَنْ يُتْرَكَ سُدًى أَلَمْ يَكُ نُطْفَةً مِنْ مَنِيٍّ يُمْنَى ثُمَّ كَانَ عَلَقَةً فَخَلَقَ فَسَوَّى فَجَعَل مِنْهُ الزَّوْجَيْنِ الذَّكَرَ وَالْأُنْثَى أَلَيْسَ ذَلِكَ بِقَادِرٍ عَلَى أَنْ يُحْيِيَ الْمَوْتَى
„Negi galvoja žmogus, kad jis bus paliktas be priežiūros? Nejaugi nebuvo jis lašas iš laistomos sėklos? Paskui tapo krešuliu, ir sukūrė Jis jį, ir suteikė pavidalą, ir padarė iš jo porą: vyrą ir moterį. Nejaugi Jis negali atgaivinti mirusiųjų?“
(Koranas, 75:36-40)
Allahas šiose ajose pasakė, kad Jis sukūrė abi lytis iš vienos sielos. Todėl žmogiškumo savybėmis tarp dviejų lyčių nėra jokio skirtumo ir, kaip vienos rūšies dvi lytys, papildo viena kitą. Islamas panaikino visus ankstesnius neteisingus įstatymus, pagal kuriuos moterys buvo žemesnės dėl savo ypatybių ir prigimties. Allaho Pranašas ﷺ pasakė:
" إنما النساء شقائق الرجال "
„Iš tiesų moterys yra vyrų seserys dvynės.“  
2)    Reikalaujama, kad tiek vyrai, tiek moterys atliktų vienodas religines apeigas bei ritualus. Tikėjimo liudijimas (šahada), malda (salah), privalomoji labdara (zakah) ir piligrimystė (chadž) vienodai privalomi abiejų lyčių atstovams. Tam tikrais atvejais reikalavimai moterims yra lengvesni, kad, specifinėmis sąlygomis, joms nebūtų papildomo apsunkinimo. Pavyzdžiui, atsižvelgiant į moters sveikatą ir jos fizinę būklę, menstruacijų ir pogimdyminio kraujavimo metu moteris atleidžiama nuo maldų ir pasninko. Jai tereikia vėliau atpasninkauti praleistas pasninko dienas, bet nereikia atlikti praleistų maldų, nes tai būtų didžiulis apsunkinimas.
3)    Vyrai ir moterys šiame ir Būsimajame gyvenime panašiai apdovanojami už paklusnumą ir panašiai baudžiami už nusižengimus, kaip Allahas teigia Šlovingame Korane:
" مَنْ عَمِلَ صَالِحًا مِنْ ذَكَرٍ أَوْ أُنْثَى وَهُوَ مُؤْمِنٌ فَلَنُحْيِيَنَّهُ حَيَاةً طَيِّبَةً وَلَنَجْزِيَنَّهُمْ أَجْرَهُمْ بِأَحْسَنِ مَا كَانُوا يَعْمَلُونَ “
„Kas darė gera – vyras ar moteris – ir jie tikintys, Mes būtinai suteiksime jiems malonų palaimintą gyvenimą ir apdovanosime juos geriausiu už tai, ką jie darė.“
(Koranas, 16:97)
Ir Gailestingiausiasis Viešpats sako:
إِنَّ الْمُسْلِمِينَ وَالْمُسْلِمَاتِ وَالْمُؤْمِنِينَ وَالْمُؤْمِنَاتِ وَالْقَانِتِينَ وَالْقَانِتَاتِ وَالصَّادِقِينَ وَالصَّادِقَاتِ وَالصَّابِرِينَ وَالصَّابِرَاتِ وَالْخَاشِعِينَ وَالْخَاشِعَاتِ وَالْمُتَصَدِّقِينَ وَالْمُتَصَدِّقَاتِ وَالصَّائِمِينَ وَالصَّائِمَاتِ وَالْحَافِظِينَ فُرُوجَهُمْ وَالْحَافِظَاتِ وَالذَّاكِرِينَ اللَّهَ كَثِيرًا وَالذَّاكِرَاتِ أَعَدَّ اللَّهُ لَهُمْ مَغْفِرَةً وَأَجْرًا عَظِيمًا
„Iš tiesų musulmonai ir musulmonės, tikintys ir tikinčios, nuolankūs ir nuolankios, teisingi ir teisingos, kantrūs ir kantrios, dievobaimingi ir dievobaimingos, duodantys ir duodančios išmaldos, pasninkaujantys ir pasninkaujančios, saugantys savo skaistybę ir saugančios, dažnai minintys ir mininčios Allahą, - parengė jiems Allahas atleidimą ir didelį apdovanojimą“
(Koranas, 33:35)
4)    Moterys turi tokias pačias moralines prievoles ir bendras teises su vyrais saugoti skaistybę, sąžiningumą, asmenybės orumą, pagarbą ir pan. Dvigubi standartai draudžiami. Pavyzdžiui, apkaltinusieji padorias moteris svetimavimu ar paleistuvyste yra viešai baudžiami, kaip ir už vyro apšmeižimą. Allahas Aukščiausiasis Šlovingame Korane sako:
 وَالَّذِينَ يَرْمُونَ الْمُحْصَنَاتِ ثُمَّ لَمْ يَأْتُوا بِأَرْبَعَةِ شُهَدَاءَ فَاجْلِدُوهُمْ ثَمَانِينَ جَلْدَةً وَلَا تَقْبَلُوا لَهُمْ شَهَادَةً أَبَدًا وَأُولَئِكَ هُمُ الْفَاسِقُونَ
„O tie, kurie meta kaltinimus ištikimosioms, o po to neatveda keturių liudininkų, - bauskite aštuoniasdešimčia smūgių ir niekados nepriimkite jų liudijimų; tai – pasileidėliai.“
(Koranas, 24:4)
5)    Moterys lygiai kaip ir vyrai pajėgios ir gali tvarkyti finansinius reikalus bei valdyti nuosavybę. Pagal islamo teisę moterys gali turėti nuosavybės, pirkti, parduoti, atlikinėti bet kuriuos finansinius sandorius be globėjo, ir be jokių apribojimų – net iki naujausių laikų daugelyje visuomenių tai buvo negirdėtas dalykas.
6)    Islamas pažymi, jog moterį gerbiantis ir gerai su ja besielgiantis vyras turi sveiką ir teisingą asmenybę, o vyras, kuris blogai elgiasi su moterimis – neteisingas ir nevertas pagarbos. Allaho Pranašas ﷺ pasakė:
"أكمل المؤمنين إيمانا أحسنهم خلقا وخياركم خياركم لنسائهم"
„Pilniausias tikėjimas yra to tikinčiojo, kuris yra geriausio būdo. O geriausi iš jūsų yra tie, kurie yra geriausi savo žmonoms.“  
7)    Islame moteris turi tokias pačias teises kaip ir vyrai į išsilavinimą ir auginimą. Autentiškame ir mokslininkų patvirtintame perdavime Allaho Pranašas ﷺ pasakė:
" طلب العلم فريضة على كل مسلم "
„Žinių siekimas yra privalomas kiekvienam musulmonui (tiek vyrui, tiek ir moteriai).“  
Musulmonų mokslininkai vieningai sutaria, jog apreikštuose raštuose pavartoto žodžio „musulmonas“ reikšmė apima abu – vyrą ir moterį. Todėl islamas suteikia moterims tokią pačią teisę į išsilavinimą, kad ji žinotų ir suprastų religines ir socialines pareigas. Abu privalo auginti vaikus geriausiu būdu pagal teisingą islamo vedimą. Žinoma, moterys turi tam tikras specifines vaikų auginimo pareigas pagal savo gebėjimus, o vyrai turi papildomas pareigas išlaikyti ir apsaugoti šeimą.
Pranašas ﷺ pasakė:
"من عال جاريتين حتى تبلغا جاء يوم القيامة أنا وهو كهاتين‏"‏ وضم أصابعه"
„Kiekvienas, kuris rūpinosi dviem mergaitėm iki jų brandos, Prikelties dieną ateis su mani taip.“ Ir Allaho Pasiuntinys ﷺ kartu sudėjo savo du pirštus.  
Allaho Pranašas ﷺ apie verges pasakė:
"أيما رجل كانت عنده وليدة فعلمها فأحسن تعليمها وأدبها فأحسن تأديبها ثم أعتقها وتزوجها فله أجران"
„Kiekvienas, kurio globoje yra vergė mergaitė ir jis ją tinkamai išauklėja ir išlavina, paskui išlaisvina ir veda ją - bus apdovanotas dvigubai.“  
8)    Vyrai ir moterys, kiek leidžia jų galimybės, turi panašias pareigas ir atsakomybę reformuoti ir taisyti visuomenę. Vyrai ir moterys yra vienodai atsakingi skatinti gėrį ir drausti blogį, kaip sako Allahas Aukščiausiasis:
 وَالْمُؤْمِنُونَ وَالْمُؤْمِنَاتُ بَعْضُهُمْ أَوْلِيَاءُ بَعْضٍ يَأْمُرُونَ بِالْمَعْرُوفِ وَيَنْهَوْنَ عَنِ الْمُنْكَرِ وَيُقِيمُونَ الصَّلَاةَ وَيُؤْتُونَ الزَّكَاةَ وَيُطِيعُونَ اللَّهَ وَرَسُولَهُ أُولَئِكَ سَيَرْحَمُهُمُ اللَّهُ إِنَّ اللَّهَ عَزِيزٌ حَكِيمٌ
„O tikintys vyrai ir tikinčios moterys, - jie – globėjai vieni kitiems: jie ragina laikytis to, kas pripažinta ir gera, ir draudžia tai, kas smerktina, atlikinėja maldą ir išmoka zakiatą, paklūsta Allahui ir Jo Pasiuntiniui. Šitų pasigailės Allahas: juk Allahas – Galingas, Išmintingas!“
(Koranas, 9:71)
9)    Vyrai ir moterys turi teisę į savo turto dalį, lygiai kaip jie privalo duoti zakatą (privalomą labdarą) pagal nustatytą apskaičiavimą. Dėl šito musulmonų mokslininkai vieningai sutaria. Moteriai nustatyta paveldėjimo dalis, apie tai padiskutuosime vėliau, ši teisė buvo neįsivaizduojama daugelyje visuomenių.
Allahas Aukščiausiasis sako:
" لِلرِّجَالِ نَصِيبٌ مِمَّا تَرَكَ الْوَالِدَانِ وَالْأَقْرَبُونَ وَلِلنِّسَاءِ نَصِيبٌ مِمَّا تَرَكَ الْوَالِدَانِ وَالْأَقْرَبُونَ مِمَّا قَلَّ مِنْهُ أَوْ كَثُرَ نَصِيبًا مَفْرُوضًا”
„Vyrams – dalis iš to, ką paliko tėvai ir artimieji, ir moterims – dalis iš to, ką paliko tėvai ir artimieji, - iš to, kas mažai arba daug. Tokia privaloma dalis.“
(Koranas, 4:7)
10)    Moteris, kaip ir vyras, turi teisę kam nors suteikti prieglobstį ir apsaugą tarp musulmonų. Allahas Aukščiausiasis sako:
{" وَإِنْ أَحَدٌ مِنَ الْمُشْرِكِينَ اسْتَجَارَكَ فَأَجِرْهُ حَتَّى يَسْمَعَ كَلَامَ اللَّهِ ثُمَّ أَبْلِغْهُ مَأْمَنَهُ "}
„O jeigu kas iš daugiadievių prašys tavęs prieglobsčio, tai priglausk jį, kol jis neišgirs Allaho Žodžių. Paskui nugabenk jį į saugią vietą.“
(Koranas, 9:6)
Allaho Pasiuntinys ﷺ pasakė:
" وَذِمَّةُ الْمُسْلِمِينَ وَاحِدَةٌ يَسْعَى بِهَا أَدْنَاهُمْ‏.‏ فَمَنْ أَخْفَرَ مُسْلِمًا فَعَلَيْهِ لَعْنَةُ اللَّهِ وَالْمَلاَئِكَةِ وَالنَّاسِ أَجْمَعِينَ، لاَ يُقْبَلُ مِنْهُ صَرْفٌ وَلاَ عَدْلٌ، وَمَنْ وَالَى قَوْمًا بِغَيْرِ إِذْنِ مَوَالِيهِ فَعَلَيْهِ لَعْنَةُ اللَّهِ وَالْمَلاَئِكَةِ وَالنَّاسِ أَجْمَعِينَ، لاَ يُقْبَلُ مِنْهُ صَرْفٌ وَلاَ عَدْلٌ ‏"‏‏.‏
„..Bet kurio musulmono suteiktas prieglobstis reiškia visų musulmonų apsaugą, net jei jį suteikusysis priklauso žemiausiems socialiniams sluoksniams. O tas, kuris šiame reikale išduos musulmoną – užsitrauks Allaho, angelų ir visų žmonių prakeiksmą; o Prikelties dieną iš jo nebus priimtas nė vienas privalomas ar savanoriškas geras darbas.“  
Tai įrodo ir garsi Um Hani istorija, kai ji suteikė apsaugą vienam per Mekkos užkariavimą prieglobsčio ieškojusiam daugiadieviui, kai jį, už praeities nesutarimus, ketino nužudyti vienas iš jos giminaičių. Allaho Pasiuntinys ﷺ pasakė:
" قد أجرنا من أجرت يا أم هانئ "
„O Um Hani! Mes apsaugosime ir suteiksime prieglobstį kiekvienam, kuriam tu suteiksi prieglobstį.“  
Šioje santraukoje paminėjome keletą teisių pavyzdžių, kad parodytume išsamų islamo jurisprudencijos pobūdį.
Moteris – vaikas, duktė

Šlovingame Korane Allahas Aukščiausiasis apie naujagimio apsaugos ir rūpinimosi, kaip jo pirmiausios teisės, būtinybę ir svarbą pasakė:
" وَلَا تَقْتُلُوا أَوْلَادَكُمْ خَشْيَةَ إِمْلَاقٍ نَحْنُ نَرْزُقُهُمْ وَإِيَّاكُمْ إِنَّ قَتْلَهُمْ كَانَ خِطْئًا كَبِيرًا "
„Ir nežudykite savo vaikų baimindamiesi skurdo: Mes rūpinamės jūsų ir jų išmaitinimu; iš tiesų žudyti juos – didelė nuodėmė!“
(Koranas, 17:31)
Islamas reikalauja iš tėvų suteikti vaikams gražius vardus, gerai jais rūpintis, patenkinti visus jų poreikius, aprūpinti juos pagal savo galimybes bei užtikrinti jiems padorų, pagarbų ir tinkamą gyvenimą.
Autentiškoje Pranašo ﷺ tradicijoje sakoma:
"إن الله تعالى حرم عليكم عقوق الأمهات، ومنعا وهات، ووأد البنات، وكره لكم قيل وقال وكثرة السؤال، وإضاعة المال"
„Iš tiesų Allahas uždraudė nepaklusnumą ir nedėkingumą jūsų motinoms.. ir gyvų dukterų laidojimą..“  
Jos turi teisę į kraujo pinigus, jei buvo nužudytos, kaip perdavė Aiša:
"اقتتلتِ امرأتانِ من هُذيلٍ، فرمتْ إحداهما الأخرى بحجرٍ فقتلتْها وما في بطنِها، فاختصَموا إلى النبي صلَّى اللهُ عليهِ وسلَّمَ، فقضى أنَّ ديةَ جنينِها غرةٌ، عبدٌ أو وليدةٌ، وقضى أنَّ ديةَ المرأةِ على عاقِلتها"
„Susikivirčijo dvi huzail genties moterys; viena metė akmenį ir nužudė kitą, kartu su jos įsčiose buvusiu kūdikiu. Žudikės giminaičiai kartu su žuvusiosios giminaičiais dėl šio įvykio kreipėsi į Pranašą ﷺ, ir jis ﷺ nusprendė, kad nužudytosios giminaičiams turi būti sumokėta dijah (kraujo pinigai) už nužudytą negimusį kūdikį – vergas arba vergė, o dijah už nužudytą moterį – šimtas kupranugarių patelių.“  
Allahas Aukščiausiasis Šlovingame Korane sako:
"وَالْوَالِدَاتُ يُرْضِعْنَ أَوْلَادَهُنَّ حَوْلَيْنِ كَامِلَيْنِ لِمَنْ أَرَادَ أَنْ يُتِمَّ الرَّضَاعَةَ وَعَلَى الْمَوْلُودِ لَهُ رِزْقُهُنَّ وَكِسْوَتُهُنَّ بِالْمَعْرُوفِ "
„O gimdyvės žindo savo kūdikius dvejus ištisus metus; tai – toms, kurios norės atlikti visą žindymą. O tas, kuriam gimė, jis privalo aprūpinti motiną maistu ir drabužiais priimtinomis sąlygomis.“
(Koranas, 2:233)
Globa ir rūpinimasis vaikais yra pati svarbiausia teisė po teisės būti žindomu motinos. Motinai patikėta globa vaiku, sūnumi ar dukterimi, ankstyvuoju jų gyvenimo laikotarpiu, nuo vienerių iki trylikos-keturiolikos metų amžiaus. Tai itin taikytina skyrybų, dėl esminių skirtumų tarp tėvų, atvejais. Islamas suteikia motinai vaiko globą ankstyvuoju jo gyvenimo laikotarpiu, nes motina rūpestingesnė ir dėmesingesnė vaiko poreikiams. Abd Allah bin Amr  perdavė, kad pas Pranašą ﷺ atėjo vyru besiskundžianti moteris ir jam pasakė:
"يَا رَسُولَ اللَّهِ إِنَّ ابْنِي هَذَا كَانَ بَطْنِي لَهُ وِعَاءً وَثَدْيِي لَهُ سِقَاءً وَحِجْرِي لَهُ حِوَاءً وَإِنَّ أَبَاهُ طَلَّقَنِي وَأَرَادَ أَنْ يَنْتَزِعَهُ مِنِّي فَقَالَ لَهَا رَسُولُ اللَّهِ صلى الله عليه وسلم ‏ "‏ أَنْتِ أَحَقُّ بِهِ مَا لَمْ تَنْكِحِي ‏"‏‏
„Mano įsčios išlaikė vaiką, kol jis buvo vaisius, mano krūtys maitino vaiką, kol jis buvo kūdikis, mano glėbys jį ilgai nešiojo. Dabar jo tėvas mane išskyrė ir jis nori atplėšti vaiką nuo manęs!“ Pranašas ﷺ pasakė: „Tu labiau nusipelnai vaiko globos, kol dar kartą neištekėsi.“  
Tėvai privalo su visais vaikais elgtis gailestingai ir su užuojauta. Abu Hurairah perdavė:
"وعن أبي هريرة رضي الله عنه قال‏:‏ قبل النبي الحسن بن علي رضي الله عنهما، وعنده الأقرع بن حابس، فقال الأقرع‏:‏ إن لي عشرة من الولد ما قبلت منهم أحدًا‏.‏ فنظر إليه رسول الله صلى الله عليه وسلم فقال‏:‏ "من لا يرحم لا يرحم"‏.‏
„Allaho Pasiuntinys ﷺ pabučiavo Chasan ibn Ali (savo anūką) Akra ibn Chabis at-Tamymi akivaizdoje, kuris pasakė: „Turiu dešimt vaikų ir nė vieno nesu pabučiavęs.“ Pranašas ﷺ pasižiūrėjo į jį ir atsakė: „Kas neturi gailesčio – to nebus pasigailėta.“  
Islamo teisė liepa tėvams rūpintis ir kreipti dėmesį į savo vaikus, ypač į mergaičių ypatingus poreikius.
Pranašas ﷺ taip pat pasakė:
« مَنْ عَالَ جَارِيَتَيْنِ حَتَّى تَبْلُغَا جَاءَ يَوْمَ الْقِيَامَةِ أَنَا وَهُوَ ». وَضَمَّ أَصَابِعَهُ.
„Kiekvienas, kuris rūpinosi dviem mergaitėm iki jų brandos, Prikelties dieną ateis su mani taip.“ Ir Allaho Pasiuntinys ﷺ kartu sudėjo savo du pirštus.  
Islamo teisė ir mokymai įpareigoja tėvus mokyti vaikus geriausių manierų ir suteikti jiems gerą, naudingą ir sveiką išsilavinimą. Allaho Pranašas ﷺ pasakė:
‏" كفى بالمرء إثمًا أن يحبس عمن يملك قوته‏ "‏‏.
„Pakankama nuodėmė žmogui yra apleidimas tų, už kurių globą jis atsakingas.“  
Ibn Umar  perdavė, kad Allaho Pasiuntinys ﷺ pasakė:
" كُلُّكُمْ رَاعٍ وَكُلُّكُمْ مَسْئُولٌ ، فَالإِمَامُ رَاعٍ وَهْوَ مَسْئُولٌ وَالرَّجُلُ رَاعٍ عَلَى أَهْلِهِ وَهْوَ مَسْئُولٌ وَالْمَرْأَةُ رَاعِيَةٌ عَلَى بَيْتِ زَوْجِهَا وَهْىَ مَسْئُولَةٌ ، وَالْعَبْدُ رَاعٍ عَلَى مَالِ سَيِّدِهِ وَهُوَ مَسْئُولٌ ، أَلاَ فَكُلُّكُمْ رَاعٍ وَكُلُّكُمْ مَسْئُولٌ „.
„Kiekvienas iš jūsų yra globėjas, ir kiekvienas iš jūsų yra atsakingas už savo globotinius. Valdovas globoja ir yra atsakingas už savo piliečius. Vyras yra savo šeimos globėjas ir atsakingas už ją. Moteris yra savo vyro namų globėja ir atsakinga už viską, kas jai patikėta. Tarnas yra savo šeimininko turto globėjas ir atsakingas už tai, kas jam patikėta. Kiekvienas iš jūsų yra globėjas ir atsakingas už tai, kas jums patikėta.“  
Islamas įsako visuose reikaluose teisingumą ir ši bendra taisyklė galioja visiems vaikams, nepriklausomai nuo jų lyties. Allahas Aukščiausiasis Šlovingame Korane teigia:
"إِنَّ اللَّهَ يَأْمُرُ بِالْعَدْلِ وَالْإِحْسَانِ وَإِيتَاءِ ذِي الْقُرْبَى وَيَنْهَى عَنِ الْفَحْشَاءِ وَالْمُنْكَرِ وَالْبَغْيِ يَعِظُكُمْ لَعَلَّكُمْ تَذَكَّرُونَ "
„Iš tiesų Allahas įsako teisingumą, geradarystę ir dovanas artimiesiems; ir Jis draudžia niekšybes, bjaurastis ir nusikaltimus. Jis ragina jus: galgi atsitokėsite!“
(Koranas, 16:90)
Pranašo ﷺ žmona ir tikinčiųjų motina Aiša pasakė:
"جَاءَتْنِي مِسْكِينَةٌ تَحْمِلُ ابْنَتَيْنِ لَهَا فَأَطْعَمْتُهَا ثَلاَثَ تَمَرَاتٍ فَأَعْطَتْ كُلَّ وَاحِدَةٍ مِنْهُمَا تَمْرَةً وَرَفَعَتْ إِلَى فِيهَا تَمْرَةً لِتَأْكُلَهَا فَاسْتَطْعَمَتْهَا ابْنَتَاهَا فَشَقَّتِ التَّمْرَةَ الَّتِي كَانَتْ تُرِيدُ أَنْ تَأْكُلَهَا بَيْنَهُمَا فَأَعْجَبَنِي شَأْنُهَا فَذَكَرْتُ الَّذِي صَنَعَتْ لِرَسُولِ اللَّهِ صلى الله عليه وسلم فَقَالَ ‏ "‏ إِنَّ اللَّهَ قَدْ أَوْجَبَ لَهَا بِهَا الْجَنَّةَ أَوْ أَعْتَقَهَا بِهَا مِنَ النَّارِ"
„Prie mano durų atėjo dviem mergaitėmis nešina vargšė moteris. Aš joms pasiūliau tris datules (nes daugiau nieko neturėjau). Ji davė kiekvienai mergaitei po datulę ir pakėlė trečią datulę sau prie burnos. Abi mergaitės maldavo daugiau maisto, ir ji padalino paskutinę datulę į dvi dalis ir atidavė savo dukrelėms. Susižavėjau moters poelgiu ir papasakojau istoriją Allaho Pranašui ﷺ, kuris išklausė ir pasakė: „Iš tiesų, Allahas jai už šį poelgį įsipareigojo Rojų“ arba „už šį poelgį išlaisvino ją nuo Pragaro ugnies.“  
O kito autentiško perdavimo pabaigoje jis ﷺ pasakė:
"مَنِ ابْتُلِىَ مِنَ الْبَنَاتِ بِشَىْءٍ فَأَحْسَنَ إِلَيْهِنَّ كُنَّ لَهُ سِتْرًا مِنَ النَّارِ „.
„Tas, kuris atsakingas už dukteris ir yra joms geranoriškas, bus apsaugotas nuo Pragaro ugnies.“  
Islamas kviečia abu tėvus būti materialiai ir emocionaliai teisingiems su vaikais, nepriklausomai nuo jų lyties. Pirmenybė neturėtų būti skiriama vyriškos lyties vaikui, ir atvirkščiai.
Allaho Pranašas ﷺ Kompanionui, davusiam dovaną tik vienam iš savo vaikų, pasakė:
‏"‏أفعلت هذا بولدك كلهم‏؟‏‏"‏ قال‏:‏ لا، قال‏:‏ ‏"‏اتقوا الله واعدلوا بين أولادكم‏"‏
„Ar davei visiems vaikams?“ Jis atsakė: „Ne.“ Pranašas ﷺ pasakė: „Bijok Allaho ir būk teisingas visiems savo vaikams.“  
Islamas pabrėžia rūpinimosi našlaičiais svarbą. Buvimas našlaičiu turi didžiulį neigiamą poveikį vaiko protinei, dvasinei ir emocinei būklei. Ši būklė kartais priveda našlaitį prie paklydimo ir moralinio sugedimo, ypač visuomenėje, kuri tinkamai juo nesirūpina, nepatenkina jo poreikių, ir jo atžvilgiu nėra gera ir gailestinga.
Islamas kreipia ypatingą dėmesį našlaičių, berniukų ir mergaičių, gerovei. Islamas reikalauja, kad našlaičiu gerai rūpintųsi jo artimiausi giminaičiai. O jei giminaičių nėra, rūpinimasis našlaičiais - priežiūra ir jų reikalų tvarkymas, yra islamo valstybės atsakomybė. Allahas Aukščiausiasis Šlovingame Korane sako:
" فَأَمَّا الْيَتِيمَ فَلَا تَقْهَرْ"
„Našlaičio tu neenk!“ (Koranas, 93:9)
Allahas Aukščiausiasis taip sako:
“ إِنَّ الَّذِينَ يَأْكُلُونَ أَمْوَالَ الْيَتَامَى ظُلْمًا إِنَّمَا يَأْكُلُونَ فِي بُطُونِهِمْ نَارًا وَسَيَصْلَوْنَ سَعِيرًا “
„Iš tiesų tie, kurie ryja našlaičių turtą, būdami neteisūs, tik užpildo savo pilvus ugnimi, ir degs jie liepsnose!“
(Koranas, 4:10)
Allaho Pranašas ﷺ pasakė:
" اللهم إني أحرج حق الضعيفين اليتيم والمرأة‏ "
„O Allah, neliečiamomis skelbiu dviejų silpnųjų teises – našlaičių ir moterų.“  
Čia jis pažymi didžiulę nuodėmę – skriausti ar būti neteisingam šiems dviem, kurių teisės dažnai nepaisomos ir atimamos, dėl jų natūralaus pažeidžiamumo visuomenėje.
Allaho Pranašas ﷺ taip pat pasakė:
النبي قال صلى الله عليه وسلم‏:‏ "اجتنبوا السبع الموبقات" قالوا‏:‏ يا رسول الله وما هن‏؟‏ قال‏:‏ ‏"‏الشرك بالله، والسحر، وقتل النفس التي حرم الله إلا بالحق، وأكل الربا، وأكل مال اليتيم، والتولي يوم الزحف، وقذف المحصنات الغافلات” ‏(‏متفق عليه‏)‏‏.
„Venkite septynių esminių, destrukciją sukeliančių, nuodėmių.“ Kompanionai paklausė: „O Allaho Pranaše! Kokios tos nuodėmės?“ Jis atsakė: „Garbinime priskirti Allahui bendrininkus, užsiimti burtais, nužudyti žmogų be teisėtos priežasties, imti palūkanas, pasisavinti našlaičio turtą, pasprukti iš mūšio lauko, bei apkaltinti svetimavimu nekaltas doras tikinčias moteris.“  
Perduota dar daug kitų Pranašo ﷺ pasakymų, skatinančių musulmonus remti našlaičius, gerai jais rūpintis, rodyti jiems gerumą, meilę ir prieraišumą. Pavyzdžiui, jis ﷺ pasakė:
"‏ أنا وكافل اليتيم في الجنة هكذا‏"‏ وأشار بالسبابة والوسطى، وفرج بينهما‏.‏"
„Aš ir našlaičio globėjas Rojuje esame kaip šitie du.“ Ir pridėjo savo rodomąjį pirštą prie didžiojo.  
Islamas rūpinasi ir nesantuokinių vaikų, kurių, be jokios jų pačių kaltės, nepripažino ir paliko tėvai, gerove. Islamiškoji valdžia privalo pasirūpinti tokiais vaikais, kaip ir bet kuriuo kitu našlaičiu, kad jie, Allaho valia, užaugtų normaliais naudingais visuomenės nariais. Kaip sakoma Allaho Pranašo ﷺ perduotoje bendroje taisyklėje:
" في كل ذات كبد رطبة أجرا "
„..jūs apdovanojami už kiekvieną gyvam sutvėrimui padarytą gera.“  
Islamo jurisprudencija liepia tėvui (ar globėjui) atsiklausti dukters nuomonės dėl vedybų, nes jos nuomonė yra esminė santuokos galiojimo sąlyga. Be jokios prievartos, ji gali laisvai rinktis, priimti ar atmesti santuokos pasiūlymą.
Allaho Pranašas ﷺ pasakė:
" لا تنكح الأيم حتى تستأمر ولا تنكح البكر حتى تستأذن قالوا يا رسول الله وكيف إذنها قال أن تسكت "
„Išsiskyrusioji ar našlė ištekinamos tik joms sutikus, o skaisti mergelė į santuoką žengia tik jai pritarus.“ Jie paklausė: „Ir kaip gi ji pritars, Allaho Pasiuntiny?“ Jis atsakė: „Ji tylės (iš kuklumo ir nerodys nepritarimo).“  
Imamas Achmad ir kiti perdavė, kad Aiša pasakė:
"جَاءَتْ فَتَاةٌ إِلَى النَّبِيِّ ـ صلى الله عليه وسلم ـ فَقَالَتْ إِنَّ أَبِي زَوَّجَنِي ابْنَ أَخِيهِ لِيَرْفَعَ بِي خَسِيسَتَهُ ‏.‏ قَالَ فَجَعَلَ الأَمْرَ إِلَيْهَا ‏.‏ فَقَالَتْ قَدْ أَجَزْتُ مَا صَنَعَ أَبِي وَلَكِنْ أَرَدْتُ أَنْ تَعْلَمَ النِّسَاءُ أَنْ لَيْسَ إِلَى الآبَاءِ مِنَ الأَمْرِ شَىْءٌ ‏.‏"
„Pas Allaho Pranašą ﷺ atėjo moteris ir pasakė: „O Allaho Pranaše! Mano tėvas pasiūlė man tekėti už jo sūnėno, kad pakiltų jo socialinis statusas.“ Allaho Pranašas ﷺ sugrąžino reikalą į jos rankas – priimti ir patvirtinti santuoką ar ją atmesti. Moteris pasakė: „Aš dabar pritariu tam, ką padarė mano tėvas, bet norėjau pamokyti kitas moteris, kad jų tėvai neturi tam teisės (t. y. versti tekėti už to, kurio nori jie).“  
Tai dėl to, kad dukros yra vertingos, kaip savo tradicijoje apibūdino Allaho Pasiuntinys ﷺ :
" لا تُكْرِهوا البَناتِ؛ فإنَّهُنَّ المُؤْنِساتُ الغَالِياتُ "
„Neverskite dukterų ir mergaičių, nes jos yra vertingos ir žavingos kompanionės.“  


Moteris – žmona

Allahas Aukščiausiasis Šlovingame Korane sako:
" وَمِنْ آيَاتِهِ أَنْ خَلَقَ لَكُمْ مِنْ أَنْفُسِكُمْ أَزْوَاجًا لِتَسْكُنُوا إِلَيْهَا وَجَعَلَ بَيْنَكُمْ مَوَدَّةً وَرَحْمَةً إِنَّ فِي ذَلِكَ لَآيَاتٍ لِقَوْمٍ يَتَفَكَّرُونَ الروم”
„Iš Jo ženklų – kad Jis sukūrė iš jūsų pačių jums žmonas, kad jūs gyventumėte su jomis kartu. Ir įdiegė tarp jūsų meilę ir gailestį.“
(Koranas, 30:21)
Vienas didžiausių Allaho Aukščiausiojo prielankumo, gailestingumo ir galybės ženklų yra tas, kad Jis sukūrė žmoniją poromis, vieną iš kito, kad vienas kitame rastų paguodą ir pasitenkinimą bei vienas kitam padėtų.
Visuomenės pamatų pamatas yra šeima, o vyras su žmona šeimoje yra partneriai, įkūrę musulmonų namus. Vardan šeimos sėkmės ir namų ramybės, islamas kiekvienam sutuoktiniui suteikė tam tikras teises ir pareigas. Šiame skyrelyje sutelksime dėmesį tik į žmonų teises.
Kraitis. Kraitis yra kiekvienos nuotakos teisė. Santuokos sutartis laikoma nepilna ir negaliojančia tol, kol nenurodomas kraitis. Šios teisės negalima nepaisyti, net nuotakai pritarus, iki kol užbaigiama santuokos sutartis. Kraitis priklauso tekančiai moteriai, ir, santuokos sutarčiai įsigaliojus, ji turi visišką laisvę daryti su savo nuosavybe ką panorėjusi. Allahas Aukščiausiasis Šlovingame Korane teigia:
" وَآتُوا النِّسَاءَ صَدُقَاتِهِنَّ نِحْلَةً فَإِنْ طِبْنَ لَكُمْ عَنْ شَيْءٍ مِنْهُ نَفْسًا فَكُلُوهُ هَنِيئًا مَرِيئً النساء”
„Ir duokite žmonoms dovanų jų kraitį geranoriškai. Ir jeigu jos įsigeis ką nors iš to duoti jums, maitinkitės tuo savo labui ir į sveikatą.“
(Koranas, 4:4)
Jei vėliau vyras nusprendžia skirtis, jam draudžiamą susigrąžinti ką nors iš kraičio, kaip teigia Allahas Aukščiausiasis Šlovingame Korane:
" وَإِنْ أَرَدْتُمُ اسْتِبْدَالَ زَوْجٍ مَكَانَ زَوْجٍ وَآتَيْتُمْ إِحْدَاهُنَّ قِنْطَارًا فَلَا تَأْخُذُوا مِنْهُ شَيْئًا أَتَأْخُذُونَهُ بُهْتَانًا وَإِثْمًا مُبِينًا وَكَيْفَ تَأْخُذُونَهُ وَقَدْ أَفْضَى بَعْضُكُمْ إِلَى بَعْضٍ وَأَخَذْنَ مِنْكُمْ مِيثَاقًا غَلِيظًا النساء “
„O jeigu jūs įsigeidėte vieną žmoną pakeisti kita ir vienai iš jų davėt kintarą, tai neatimkite iš jos nieko. Negi elgsitės neteisingai ir darysite atvirą nuodėmę? Ir kaip gi jūs galite tai atimti, kuomet tarp jūsų buvo artumas ir buvo duota jūsų tvirta priesaika?“
(Koranas, 4:20-21)
Ši Korano aja ypatingai pabrėžia santuokos priesaikos ir santuokinio ryšio intymumo šventumą, bei, skyrybų atveju, teisę pasilikti kraičio dovaną. Allahas Aukščiausiasis taip pat sako:
" يَاأَيُّهَا الَّذِينَ آمَنُوا لَا يَحِلُّ لَكُمْ أَنْ تَرِثُوا النِّسَاءَ كَرْهًا وَلَا تَعْضُلُوهُنَّ لِتَذْهَبُوا بِبَعْضِ مَا آتَيْتُمُوهُنَّ إِلَّا أَنْ يَأْتِينَ بِفَاحِشَةٍ مُبَيِّنَةٍ وَعَاشِرُوهُنَّ بِالْمَعْرُوفِ فَإِنْ كَرِهْتُمُوهُنَّ فَعَسَى أَنْ تَكْرَهُوا شَيْئًا وَيَجْعَلَ اللَّهُ فِيهِ خَيْرًا كَثِيرًا النساء”
„O jūs, kurie patikėjote! Neleidžiama jums priverstinai imti žmonų palikimą. Ir nekliudykite joms išsinešti dalį to, ką jūs joms dovanojote, nebent jos padarytų akivaizdžią niekšybę. Elkitės su jomis oriai. O jeigu jūs jų neapkenčiate, tai, galimas dalykas, kas nors jums nepakenčiama, o Allahas paruošė jums didelį gėrį.“
(Koranas, 4:19)
Ši aja užtikrina žmonos teises ir visišką teisingumą, net jei ir dėl kokių nors priežasčių vyras jos nemėgsta. Tai paminėta ir autentiškame Abu Hurairah  perdavime, kuriame Allaho Pasiuntinys ﷺ pasakė:
"لا يفرك مؤمن مؤمنة إن كره منها خلقا رضي منها غيره"
„Tikintysis neturėtų neapkęsti tikinčiosios (t. y. savo žmonos): jei jis nemėgsta vienos jos savybės, tai bus patenkintas kita.“  
Finansinė parama. Vyras privalo, pagal savo statusą ir galimybes, savo namams suteikti garbingą ir pakankamą išlaikymą. Allahas Aukščiausiasis sako:
" لِيُنْفِقْ ذُو سَعَةٍ مِنْ سَعَتِهِ وَمَنْ قُدِرَ عَلَيْهِ رِزْقُهُ فَلْيُنْفِقْ مِمَّا آتَاهُ اللَّهُ لَا يُكَلِّفُ اللَّهُ نَفْسًا إِلَّا مَا آتَاهَا سَيَجْعَلُ اللَّهُ بَعْدَ عُسْرٍ يُسْرًا "
„Tegu pasiturintis išlaidauja atsižvelgdamas į savo išteklius; o tas, kurio galimybės labiau apribotos, tegul eikvoja iš to, kuo apdovanojo jį Allahas. Allahas neužkrauna ant sielos nieko, viršum to, ką Jis jai dovanojo. Allahas padarys, kad po sunkumo būtų lengviau.“
(Koranas, 65:7)
Jei pakankamai turtingas vyras atsisako eikvoti savo šeimai pagal savo išteklius, o žmona turi galimybę paimti dalį jo turto, ji gali paimti tiek, kiek užteks patenkinti pagrindinius jos ir vaikų poreikius, išvengiant švaistymo ir ekstravagancijos. Pas Pranašą ﷺ atėjo Hind bint Utbah ir pasiskundė savo vyru:
"‏ خُذِي مَا يَكْفِيكِ وَوَلَدَكِ بِالْمَعْرُوفِ ‏"‏‏.‏
„Mano vyras yra šykštus ir pakankamai neaprūpina manęs ir savo vaikų.“ Jis ﷺ atsakė: „Pasiimk tiek, kiek reikia, tinkamose ribose, tavo ir vaikų poreikiams patenkinti.“  
Jei vyras patiria didelius finansinius sunkumus ir neišgali finansiškai patenkinti savo šeimos poreikių, arba jei jis ilgam laikui paliko savo žmoną, ir dėl to žmona patyrė žalą, pagal islamo jurisprudencijos teisininkų nuosprendžius, jei ji norėtų anuliuoti tą santuoką, ji turi teisę siekti teismo įsikišimo.
Allaho Pranašas ﷺ išaiškino šias teises pasakydamas:
فَاتَّقُوا اللَّهَ فِي النِّسَاءِ فَإِنَّكُمْ أَخَذْتُمُوهُنَّ بِأَمَانَةِ اللَّهِ وَاسْتَحْلَلْتُمْ فُرُوجَهُنَّ بِكَلِمَةِ اللَّهِ وَإِنَّ لَكُمْ عَلَيْهِنَّ أَنْ لاَ يُوطِئْنَ فُرُشَكُمْ أَحَدًا تَكْرَهُونَهُ فَإِنْ فَعَلْنَ ذَلِكَ فَاضْرِبُوهُنَّ ضَرْبًا غَيْرَ مُبَرِّحٍ وَلَهُنَّ عَلَيْكُمْ رِزْقُهُنَّ وَكِسْوَتُهُنَّ بِالْمَعْرُوفِ
„Bijokite Allaho dėl moterų (reikalų), nes jūs pasiėmėte jas Allaho priesaika ir padarėte Allaho šventais žodžiais intymius ryšius su jomis teisėtais. Jūsų teisė yra, kad niekam, ko jūs nemėgstate, nebūtų leidžiama (ateiti ir) sėdėti ant jūsų lovos (ar pagalvių), o jei taip atsitiktų, turite teisę joms nežymiai uždrožti; o jų teisė yra, kad, padoriose ribose, jas maitintumėte ir rengtumėte.“  
Pranašas ﷺ pasakė savo Kompanionui Sad ibn Abi Wakkas  :
ولستَ تُنفقُ نفقةً تبتغي بها وجهَ اللهِ إلا أُجرْتَ بها، حتى اللقمةَ تجعلُها في فِي امرأتِكَ
„Už viską, ką išleidžiate savo šeimai siekdami Allaho malonės, būsite Jo apdovanoti, net jei tai tėra maisto kąsnis, kurį įdėjote į žmonos burną.“  
Teisingumas ir lygybė. Keletą žmonų vedę vyrai privalo su jomis elgtis vienodai ir teisingai. Tai apima išlaikymą, rengimą, gyvenamąją vietą, skiriamą laiką, rūpestį ir intymius santykius. Allahas Aukščiausiasis sako:
وَإِنْ خِفْتُمْ أَلَّا تُقْسِطُوا فِي الْيَتَامَى فَانْكِحُوا مَا طَابَ لَكُمْ مِنَ النِّسَاءِ مَثْنَى وَثُلَاثَ وَرُبَاعَ فَإِنْ خِفْتُمْ أَلَّا تَعْدِلُوا فَوَاحِدَةً أَوْ مَا مَلَكَتْ أَيْمَانُكُمْ ذَلِكَ أَدْنَى أَلَّا تَعُولُوا
„O jeigu jūs bijote, kad nebūsit teisingi su našlaitėmis, tai tuokitės su tom, kurios jums malonios, su moterim – ir dviem, ir trim, ir keturiom. O jeigu bijote, kad nebūsit vienodai teisingi su jomis, tai – su viena arba su vergėmis, kurias užvaldė jūsų dešinės. Tai – patikimiau, kad išvengtumėte neteisybės.“
(Koranas, 4:3)
Allaho Pranašas ﷺ pasakė:
إِذَا كَانَ عِنْدَ الرَّجُلِ امْرَأَتَانِ فَلَمْ يَعْدِلْ بَيْنَهُمَا جَاءَ يَوْمَ الْقِيَامَةِ وَشِقُّهُ سَاقِطٌ
„Vyras, vedęs dvi žmonas ir nesantis tarp jų teisingas, Teismo dieną ateis su vienu nukarusiu šonu.“  
Tai parodo, kad vyras privalo būti teisingas ir su visomis žmonomis elgtis vienodai. Jis įspėjamas šia baisia bausme – paralyžiumi ir deformacija Būsimajame gyvenime, lygiai taip, kaip jis šiame gyvenime paralyžiavo ir iškraipė vienos iš žmonų teises.
Neteisėta yra vyrui bet kokiais būdais blogai elgtis su žmona: engti, apsunkinti, priekabiauti, įžeidinėti, mušti, piktnaudžiauti jos turtu ir ištekliais, drausti teisėtas išvykas ir pan. su tikslu priversti ją išsipirkti savo nuosavybe, kad jis su ja išsiskirtų. Islamo įstatymai iš tiesų leidžia vyrui taikyti žmonai kai kuriuos apribojimus, jei žmonos elgesys amoralus ir gėdingas bei negarbingas jo ir šeimos atžvilgiu, ar žalingas visai visuomenei ir jos tvarkai. Šių apribojimų tikslas yra sugrąžinti žmoną į doros kelią. O toms, kurios ir toliau nedorai elgiasi ir kelia įtarimus dėl neištikimybės, galima pasiūlyti skyrybas, lygiai taip pat kaip ir moteris gali siekti „khul“, reikalavimo anuliuoti santuokos sutartį dėl netinkamo vyro elgesio.
Apsauga ir tausojimas. Vyras, kiek tik išgali, privalo užkirsti kelią ir apsaugoti savo žmoną ir vaikus nuo galimos žalos ar nedoros. Allahas Aukščiausiasis sako:
يَا أَيُّهَا الَّذِينَ آمَنُوا قُوا أَنْفُسَكُمْ وَأَهْلِيكُمْ نَارًا وَقُودُهَا النَّاسُ وَالْحِجَارَةُ عَلَيْهَا مَلَائِكَةٌ غِلَاظٌ شِدَادٌ لَا يَعْصُونَ اللَّهَ مَا
 أَمَرَهُمْ وَيَفْعَلُونَ مَا يُؤْمَرُونَ
„O jūs, kurie patikėjote! Saugokite save ir savo šeimas nuo Ugnies, kurios kuras – žmonės ir akmenys. Viršum jos – angelai, rūstūs, stiprūs. Jie niekad nesipriešina vykdydami Allaho įsakymus ir daro tai, kas jiems įsakyta.“
(Koranas, 66:6)
Visa, kas apsaugo nuo neteisėtų ir gėdingų poelgių yra pagirtina, bet ekstremizmas – ne. Pranašas ﷺ pasakė:
"‏ مِنَ الْغَيْرَةِ مَا يُحِبُّ اللَّهُ وَمِنْهَا مَا يَكْرَهُ اللَّهُ فَأَمَّا مَا يُحِبُّ فَالْغَيْرَةُ فِي الرِّيبَةِ وَأَمَّا مَا يَكْرَهُ فَالْغَيْرَةُ فِي غَيْرِ رِيبَةٍ ‏"‏
„Vienos rūšies pavyduliavimą Allahas mėgsta, o kitos – nekenčia. Allahas mėgsta pavyduliavimą, kai jam yra pagrindas, ir nekenčia, kai pavyduliaujama be pagrindo.“  
Kaip čia paaiškino Allaho Pranašas ﷺ, tam tikros pavyduliavimo formos yra priimtinos ir pagirtinos, o kai kurios – ne. Kitame autentiškame perdavime Pranašas ﷺ pasakė:
"‏ إِنَّ اللَّهَ يَغَارُ وَإِنَّ الْمُؤْمِنَ يَغَارُ وَغَيْرَةُ اللَّهِ أَنْ يَأْتِيَ الْمُؤْمِنُ مَا حَرَّمَ عَلَيْهِ ‏"‏
„Iš tiesų Allahas pavyduliauja (pyksta), ir tikintysis pavyduliauja. Allaho pavydas (t.y. supyksta ir Jam tai nepatinka, bet tik Jam ir Jo Didybei deramu būdu ir Jo pavydas kitoks nei mūsų) pasireiškia matant, kaip tikintysis atlieka neteisėtus veiksmus...“  
Draugystė, rūpestis ir intymūs ryšiai. Vyras privalo su žmona gyventi oriai, geruoju ir pagarbiai. Būdamas namuose, jis privalo palaikyti padorią, švarią ir priimtiną išvaizdą, lygiai taip, kaip jis norėtų, kad žmona darytų dėl jo, nes tai - abipusė pagarba. Aiškindamas apie sudėtingus gero būdo ir elgesio pagrindus, Allaho Pranašas ﷺ pasakė:
" أكمل المؤمنين إيمانا أحسنهم خلقا وخياركم خياركم لنسائهم"
„Pilniausias tikėjimas yra to tikinčiojo, kuris yra geriausio būdo. O geriausi iš jūsų yra tie, kurie yra geriausi savo žmonoms.“  
Allaho Pasiuntinys ﷺ pats pasitaisydavo savo rūbus ir batus bei padėdavo savo žmonoms kasdienėje ruošoje. Kartą Aiša paklausė:
سئلت عائشة رضي الله عنها‏:‏ ما كان النبي صلى الله عليه وسلم يصنع فى بيته‏؟‏ قالت‏:‏ كان يكون فى مهنة أهله -يعنى‏:‏ خدمة أهله- فإذا حضرت الصلاة، خرج إلى الصلاة
„Ką būdamas namuose veikdavo Allaho Pasiuntinys ﷺ ?“ Ji atsakė: „Jis padėdavo ir patarnaudavo savo namiškiams, o kai išgirsdavo kvietimą maldai - išeidavo melstis.“  
Allaho Pasiuntinys ﷺ visuomet su visais būdavo malonus, geras ir rūpestingas, o retkarčiais žaisdavo ir mandagiai juokaudavo su savo šeimos nariais. Allaho Pranašas ﷺ pasakė:
" كُلُّ مَا يَلْهُو بِهِ الرَّجُلُ الْمُسْلِمُ بَاطِلٌ إِلاَّ رَمْيَهُ بِقَوْسِهِ وَتَأْدِيبَهُ فَرَسَهُ وَمُلاَعَبَتَهُ أَهْلَهُ فَإِنَّهُنَّ مِنَ الْحَقِّ ‏"‏
„Neteisinga yra musulmonui vyrui švaistyti laiką beprasmiams užsiėmimams, išskyrus, kai jis šaudo iš savo lanko, išjodinėja savo žirgą, ir kai žaidžia su savo žmona, nes šieji yra iš tiesos.“  
Ši Pranašo ﷺ tradicija parodo, kad laisvalaikis ir pasilinksminimai, dažniausiai skiriami žaidimams, yra laiko švaistymas ir už juos neapdovanojama, išskyrus anksčiau išvardytus užsiėmimus, kurie yra teisėti ir naudingi. Gerai žinoma, jog Allaho Pranašas ﷺ būdavo linksmas ir malonus juokaudamas ir žaisdamas su savo šeima. Tokio malonaus laisvalaikio pavyzdžiu yra istorija, kai tikinčiųjų motina Aiša keliavo su Allaho Pasiuntiniu ﷺ; vėliau ji pasakė:
عَنْ عَائِشَةَ، رَضِيَ اللَّهُ عَنْهَا أَنَّهَا كَانَتْ مَعَ النَّبِيِّ صلى الله عليه وسلم فِي سَفَرٍ قَالَتْ فَسَابَقْتُهُ فَسَبَقْتُهُ عَلَى رِجْلَىَّ فَلَمَّا حَمَلْتُ اللَّحْمَ سَابَقْتُهُ فَسَبَقَنِي فَقَالَ ‏ "‏ هَذِهِ بِتِلْكَ السَّبْقَةِ ‏"‏
„Bėgome su juo (Pranašu) lenktynių, ir aš laimėjau. Kai pastorėjau, vėl bėgome lenktynių (su juo) ir jis laimėjo. Laimėjęs lenktynes, Pranašas ﷺ man pasakė: „Šis (mano laimėjimas) yra už tą (tavo laimėjimą).“  
Perduodama, kad Allaho Pasiuntinys ﷺ prieš miegą ir pasimeldęs vėlyvąją vakaro maldą, trumpai pasėdėdavo su savo šeima: kalbėdavosi, palaikydavo jiems draugiją ir būdavo jiems malonus. Autentiškoje tradicijoje Ibn Abbas  perdavė:
رقدتُ في بيتِ ميمونةَ ليلةً كان النبيُّ صلَّى اللهُ عليه وسلَّمَ عندها . لِأنظرَ كيف صلاةُ النبيِّ صلَّى اللهُ عليه وسلَّمَ بالليلِ . قال فتحدث النبيُّ صلَّى اللهُ عليه وسلَّمَ مع أهلِه ساعةً . ثم رقَدَ . وساق الحديثَ . وفيه : ثم قام فتوضأ واستَنَّ .
„Vieną naktį miegojau Maimūnos (jo tetos ir Pranašo žmonos) name, kad pamatyčiau, kaip Pranašas garbina per naktinę maldą. Kurį laiką pasikalbėjęs su žmona, jis užmigo. Vėliau naktį jis pabudo ir meldėsi, ką Allahas jam buvo užrašęs.“  

Allahas Aukščiausiasis Šlovingame Korane teigia:
" لَقَدْ كَانَ لَكُمْ فِي رَسُولِ اللَّهِ أُسْوَةٌ حَسَنَةٌ لِمَنْ كَانَ يَرْجُو اللَّهَ وَالْيَوْمَ الْآخِرَ وَذَكَرَ اللَّهَ كَثِيرًا "
„Geras pavyzdys jums buvo Allaho pasiuntinys tiems, kurie pasikliauja Viešpačiu ir Būsimuoju gyvenimu ir dažnai mini Allahą.“
(Koranas, 33:21)
Taigi, Allaho Pranašas ﷺ mums, tikintiems musulmonams, yra geriausias sektinas pavyzdys. Musulmonai per visą savo gyvenimą siekė sekti Allaho Pranašo ﷺ pavyzdžiu visuose privačiuose ir viešuose dalykuose.
Visos žmonos paslaptys turėtų būti išsaugotos, o jos trūkumai – paslėpti. Jokie asmeniniai dalykai negali būti paviešinti ar paversti pokalbių tema, net ir tarp artimiausių draugų. Allaho Pasiuntinys ﷺ pasakė:
‏ إِنَّ مِنْ أَشَرِّ النَّاسِ عِنْدَ اللَّهِ مَنْزِلَةً يَوْمَ الْقِيَامَةِ الرَّجُلَ يُفْضِي إِلَى امْرَأَتِهِ وَتُفْضِي إِلَيْهِ ثُمَّ يَنْشُرُ سِرَّهَا
„Prikelties dieną Allaho akyse vienas blogiausių žmonių yra vyras, kuris turėjęs intymių santykių su žmona, ir ji turėjusi intymių santykių su juo, atskleidė jos paslaptį (papasakojo intymaus ryšio detales kitiems žmonėms).“  
Ištekėjusios moters teisė yra praleisti naktį su savo vyru ir būti seksualiai patenkina. Ši teisė yra viena iš labiausiai islamo pabrėžiamų teisių, prilygstanti vyro pasitenkinimo poreikiui. Islamo teisė įpareigoja vyrą išpildyti sutuoktinės seksualines teises, užtikrinti jos pasitenkinimą, kad ji išvengtų potraukio gėdingiems veiksmams, lai Viešpats apsaugo. Sutuoktinė, kaip ir bet kuri kita moteris, turi didžiulį poreikį būti mylima ir branginama, kad ja rūpintųsi ir patenkintų jos teisėtus natūralius fizinius poreikius.
Islamas draudžia vyrams įsitraukti į fizinio garbinimo ir pasišventimo dalykus, tokius kaip maldos ir pasninkas, tokiais būdais, kurie atitrauktų juos nuo sutuoktinės fizinių, seksualinių ir socialinių poreikių patenkinimo. Garsiame pavyzdyje Salman Al-Farisi  perdavė:
وعن أبي جحيفة وهب بن عبد الله رضي الله عنه قال‏:‏ آخى النبي صلى الله عليه وسلم بين سلمان وأبى الدرداء ، فزار سلمان أبا الدرداء، فرأى أم الدرداء متبذلة فقال‏:‏ ما شأنك قالت‏:‏ أخوك أبو الدرداء ليس له حاجة في الدنيا، فجاء أبو الدراداء فصنع له طعاماً، فقال له‏:‏ كل فإنى صائم، قال‏:‏ ما أنا بآكل حتى تأكل، فأكل، فلما كان الليل ذهب أبو الدرداء يقوم فقال له‏:‏ نم، فنام، ثم ذهب يقوم فقال له ‏:‏ نم، فلما كان من آخر الليل قال سلمان‏:‏ قم الآن‏:‏ فصليا جميعاً، فقال له سلمان‏:‏ إن لربك عليك حقاً، وإن لنفسك عليك حقاً، ولأهلك عليك حقاً، فأعط كل ذى حق حقه، فأتى النبي صلى الله عليه وسلم فذكر ذلك له، فقال النبي صلى الله عليه وسلم ‏ "‏صدق سلمان‏"
„Iškeliavau aplankyti savo tikėjimo brolio, Abu-Darda  ir, atvykus, mane pasitiko jo sutuoktinė Um Darda kuri buvo apsileidusios būklės. Tai pamatęs, aš jos paklausiau: „Kas tau yra? Kodėl esi tokios būklės ir nedėmesinga savo vyrui?“ Ji atsakė: „Tavo brolis Abu-Darda nesidomi šiuo pasauliu ir jo reikalais. Jis praleidžia naktis besimelsdamas, o dienas – pasninkaudamas!“ Parėjus Abu-Dardai, kuris pasisveikino su Salman ir pasiūlė jam šiek tiek maisto, Salman paklausė: „Kodėl nevalgai su manimi?“ Abu-Darda atsakė: „Aš pasninkauju.“ Salman pasakė: „Prisiekiu Allahu, tu privalai nutraukti pasninką ir valgyti su manimi.“ Abu-Darda nutraukė pasninką ir valgė su Salman. Salman pasiliko nakvoti su Abu-Darda. Kai Abu-Darda pabudo naktį, kad pasimelstų keletą nakties maldų, Salman jį sustabdė sakydamas: „Tavo kūnas turi tam tikras teises į tave, tavo Viešpats turi tam tikras teises į tave, ir tavo šeima turi tam tikras teises į tave. Pasninkauk keletą dienų, ir nutrauk pasninką kitomis dienomis, suartėk su savo sutuoktine (santuokiniams ryšiams). Suteik kiekvienam jo teisėtas teises.“ Tik prieš pat aušrą Salman leido Abu-Darda atsikelti ir pasimelsti. Paskui kartu pakilo, atliko ritualinį apsiprausimą, ir išėjo į mečetę fadžr (aušros) maldai. Su Allaho Pranašu užbaigęs maldą, Abu-Darda papasakojo Pranašui apie įvykį. Allaho Pranašas ﷺ pasakė: „Salman pasakė tiesą.“  
Atsižvelgdamas į žmonos poreikius, vyras neturėtų ilgam palikti namų. Kalifas Umar ibn Al-Khattab,  pasikonsultavęs su savo dukra Chafsa, apie tai, kiek laiko moteris gali kantriai kęsti vyro nebuvimą, patvirtino šešių mėnesių laikotarpį.
Abd Ar-Razak su kitais perdavė garsią istoriją:
Naktinės sargybos metu Umar ibn al-Khattab  išgirdo moters raudą:
„Naktis prailgo, ir jos galas tamsus juodas
Nemiga mane kankina, kai netekau mylimojo
jei ne Viešpats, Kurio Sostas virš padangių
šios lovos šonai suktųs ir virpėtų!“
Ryte jis aplankė tą moterį ir paklausė, kokia jos poezijos priežastis. Ji atsakė, kad jos vyras su kariais iškeliavo į ilgą žygį. Tada Umar pasitarė su savo dukra apie tai, kaip ilgai moteris gali kantriai laukti vyro sugrįžimo. Po kelių dvejonių ir varžymosi akimirkų, kol Umar įtikino Chafsą, jog šis klausimas yra vardan bendros musulmonų gerovės, ji atsakė: „Šešis mėnesius.“
Nuo tada Umar apribojo kampanijų trukmę iki šešių mėnesių, kad vyrai galėtų sugrįžti pas savo žmonas.
Šis laikotarpis yra apytikslis, nes tam tikromis aplinkybėmis gali būti trumpesnis, o kartais užtrukti ilgiau. Žmona gali toleruoti šešių mėnesių vyro nebuvimą arba gali reikalauti, kad jis sugrįžtų anksčiau.
Vyras turėtų išpildyti savo sutuoktinės teisėtą reikalavimą, nebent turėtų pateisinamą priežastį. Vyras negali už savo žmoną priiminėti jokių finansinių sprendimų, nebent ji duotų tam sutikimą. Vyras negali be sutuoktinės pritarimo eikvoti jos turtą.
Vyras taip pat turėtų pasitarti su žmona dėl svarbesnių ūkinių sprendimų, vaikų reikalų ir kitų bendrų dalykų. Neprotinga primetinėti vyro nuomonę kitiems šeimos nariams neįsiklausius į sutuoktinės nuomonę, jei jos nuomonė yra teisinga ir išmintinga. Allaho Pranašas ﷺ parodė mums praktinį šio reikalo pavyzdį. Pakto su kureiš gentimi dieną, Pranašas ﷺ įsakė savo Kompanionams nusiskusti galvas ir išeiti iš ichram  būsenos, bet jie neskubėjo vykdyti įsakymo. Pranašo ﷺ žmona Um Salamah patarė jam pačiam nusiskusti ir pasirodyti savo kompanionams. Allaho Pranašas ﷺ pasielgė kaip jam patarė žmona, ir kompanionai, pamatę jį, suskubo paklusti.

Vyras privalo vengti skaičiuoti kiekvieną žmonos klaidelę. Pavyzdžiui, Allaho Pranašas ﷺ pasakė:
"‏ إِذَا أَطَالَ أَحَدُكُمُ الْغَيْبَةَ فَلاَ يَطْرُقْ أَهْلَهُ لَيْلاً ‏"
„Vyras neturėtų iš kelionės sugrįžti vėlai naktį iš anksto apie tai nepranešęs.“  
Džabir pasakė:
عَنْ جَابِرٍ، قَالَ نَهَى رَسُولُ اللَّهِ صلى الله عليه وسلم أَنْ يَطْرُقَ الرَّجُلُ أَهْلَهُ لَيْلاً يَتَخَوَّنُهُمْ أَوْ يَلْتَمِسُ عَثَرَاتِهِمْ
„Allaho Pasiuntinys ﷺ uždraudė vyrui sugrįžti namo tarsi jis būtų abejojantis namiškių ištikimybe ir juos šnipinėjantis naktinis lankytojas.“  
Tai rekomenduojama dėl to, kad žmona galėtų pasiruošti: susišukuoti ir nusiprausti, ir nebūtų priežasties vyro nepasitenkinimui. Žinoma, šiuolaikinės galimybės leidžia vyrams iš anksto pranešti savo žmonoms atvyksią dieną ar vėlai naktį.
Vyro pareiga būti žmonai geru, dėmesingu ir rūpestingu. Jis privalo su ja elgtis nuoširdžiai, padoriai, kantriai ir rūpestingai, bei atsižvelgti į jos žmogiškąją prigimtį. Moterys vertina švelnią meilę ir rūpinimąsi. Vyras privalo sutuoktinei rodyti švelnumą, meilę, dėkingumą, rūpestį, dėmesį ir nuoširdų susidomėjimą ja.
Skyrybų sistema islame yra sukurta tam, kad būtų apsaugotos moters teisės ir interesai, bei suteikta daug progų ir laiko susitaikymui. Apie tai dar plačiau padiskutuosime, bet čia tik paminėsime, kad per skyrybas, kaip ir santuokoje, kiekvienas turi elgtis padoriai ir civilizuotai, kad būtų užtikrintos teisės abiem dalyviams, kaip pasakė Allahas Išmintingiausiasis:
{الطَّلَاقُ مَرَّتَانِ فَإِمْسَاكٌ بِمَعْرُوفٍ أَوْ تَسْرِيحٌ بِإِحْسَانٍ وَلَا يَحِلُّ لَكُمْ أَنْ تَأْخُذُوا مِمَّا آتَيْتُمُوهُنَّ شَيْئًا إِلَّا أَنْ يَخَافَا أَلَّا يُقِيمَا حُدُودَ اللَّهِ فَإِنْ خِفْتُمْ أَلَّا يُقِيمَا حُدُودَ اللَّهِ فَلَا جُنَاحَ عَلَيْهِمَا فِيمَا افْتَدَتْ بِهِ تِلْكَ حُدُودُ اللَّهِ فَلَا تَعْتَدُوهَا وَمَنْ يَتَعَدَّ حُدُودَ للَّهِ فَأُولَئِكَ هُمُ الظَّالِمُونَ
„Skyrybos – dvigubos: po jų – arba sulaikyti žmoną priimtinomis sąlygomis, arba paleisti ją geruoju. Ir neleidžiama jums imti iš to, ką joms dovanojot, nieko. Nebent tik jiedu abu bijo Allaho apribojimų. O jeigu jūs bijot, kad jie nepaisys Allaho apribojimų, tai nebus nuodėmės abiem, jei ana duos išpirką. Tokios yra Allaho ribos, neperženkite jų, o jeigu kas peržengia Allaho ribas, tie – neteisuoliai. “
(Koranas, 2:229)


Moteris - motina

Allahas Maloningiausiasis ne kartą pabrėžė bendras tėvų teises ir ypatingai motinos teises. Allahas Aukščiausiasis Korane teigia:
{وَقَضَى رَبُّكَ أَلَّا تَعْبُدُوا إِلَّا إِيَّاهُ وَبِالْوَالِدَيْنِ إِحْسَانًا إِمَّا يَبْلُغَنَّ عِنْدَكَ الْكِبَرَ أَحَدُهُمَا أَوْ كِلَاهُمَا فَلَا تَقُلْ لَهُمَا أُفٍّ وَلَا تَنْهَرْهُمَا وَقُلْ لَهُمَا قَوْلًا كَرِيمًا
„Ir nusprendė tavo Viešpats, kad jūs negarbintumėte nieko, išskyrus Jį, ir gimdytojams – geradarystė. Jeigu sulauks pas tave senatvės vienas iš jų arba abu, - tai nesakyk jiems: „Uf!“ - ir nešauk ant jų, o kreipkis į juos pagarbiai.“
(Koranas, 17:23)
Šioje ajoje Allaho teisė būti garbinamam paminėta šalia tėvų teisės. Mokslininkai vieningai sutaria, kad tėvų teisės yra aukščiau virš visų kitų, išskyrus Allahą, teisių.
Paklusnumui tėvams turi būti suteikta pirmenybė prieš visus kitus, net ir žmoną. Tai nereiškia, kad žmoną galima kaip nors žeminti ir įžeidinėti, bet reiškia, kad pirmenybė turėtų būti teikiama paklusnumui tėvams, o ne kam nors kitam, su sąlyga, kad jie paklūsta Allahui Aukščiausiajam ir Jo Pranašui ﷺ .
Allaho pasitenkinimą ar nepasitenkinimą žmogumi parodo jo tėvų pasitenkinimas savo sūnumi ar dukterimi, kaip pasakė Pranašas ﷺ :
" رِضَا الرَّبِّ فِى رِضَا الْوَالِدِ وَسَخَطُ الرَّبِّ فِى سَخَطِ الْوَالِدِ „.
„Viešpaties pasitenkinimas yra tėvų pasitenkinime. Viešpaties pyktis yra tėvų pyktyje.“  
„Birr al-Ualidain“ reiškia paklusnumą ir gerumą tėvams, buvimą jiems maloniais ir rūpinimąsi jų poreikiais, ypač senatvėje. Patarnavimas tėvams laikomas privalomu ir jam teikiama pirmenybė prieš kitą savanorišką tarnybą, kaip tam tikrose džihado (pastangų vardan Allaho) formose.
Abd Allah ibn Amr  pasakė:
عَنْ عَبْدِ اللهِ بْنِ عَمْرٍو قَالَ‏:‏ جَاءَ رَجُلٌ إِلَى النَّبِيِّ صلى الله عليه وسلم يُرِيدُ الْجِهَادَ، فَقَالَ‏:‏ أَحَيٌّ وَالِدَاكَ‏؟‏ فَقَالَ‏:‏ نَعَمْ، فَقَالَ‏:‏ فَفِيهِمَا فَجَاهِدْ
„Pas Pranašą ﷺ atėjo vyras, norėjęs atlikti džihadą. Pranašas ﷺ jo paklausė: „Ar tavo tėvai gyvi?“ Jis atsakė: „Taip.“ Pranašas ﷺ pasakė: „Tai atlik džihadą dėdamas pastangas juos pamaloninti ir jiems paklusti.“  
Tai taip pat patvirtinta Ibn Masūd  perduotoje autentiškoje tradicijoje:
عن عبد الله قال: سألت النبي صلى الله عليه و سلم أي العمل أحب إلى الله؟ قال ( الصلاة على وقتها ) . قال ثم أي ؟ قال ( ثم بر الوالدين ) . قال ثم أي ؟ قال ( الجهاد في سبيل الله ) .
„Allaho Pranašo ﷺ paklausiau: „Allaho Pranaše, kuris veiksmas Allahui pats mylimiausias?“ Jis atsakė: „Atlikti maldą jos laiku.“ Aš paklausiau: „O kas po jo, Allaho Pranaše?“ Jis atsakė: „Būti geru, pagarbiu, paklusniu ir rūpestingu savo tėvams.“ Aš dar paklausiau: „O kas po jo. Allaho Pranaše?“ Jis atsakė: „Pastangos vardan Allaho.“  
Kitoje tradicijoje Abd Allah bin Amr bin al-Aas  perdavė:
عَنْ عَبْدِ اللَّهِ بْنِ عَمْرٍو قال: أقبل رجلٌ إلى نبيِّ اللهِ صلَّى اللهُ عليه وسلَّمَ فقال: أُبايِعْك على الهجرةِ والجهادِ، أبتغي الأجرَ من اللهِ. قال " فهل من والدَيك أحدٌ حيٌّ؟ " قال: نعم. بل كلاهما. قال " فتبتغي الأجرَ من اللهِ؟ " قال: نعم. قال " فارجِعْ إلى والدَيك فأحسِنْ صُحبتَهما

„Pas Allaho Pasiuntinį ﷺ atėjo vyras ir jam pasakė: „O Allaho Pasiuntiny! Ištikimai pasižadu tau emigruoti ir kovoti Allaho kelyje siekdamas Jo malonės.“ Tai išgirdęs, Pranašas ﷺ jo paklausė: „Ar tavo tėvai gyvi?“ Vyras atsakė: „Taip, Allaho Pranaše, jie abu gyvi.“ Jis pasakė: „Ar sieki Allaho malonės?“ Vyras atsakė: „Taip.“ Jis pasakė: „Grįžk pas savo tėvus ir būk jiems geriausias ir mieliausias kompanionas.“   
Kitame autentiškame perdavime Muauijah as-Sulami  pasakė Allaho Pasiuntiniui ﷺ :
عَنْ مُعَاوِيَةَ بْنِ جَاهِمَةَ السُّلَمِيِّ، قَالَ: أَتَى رَجُلٌ النَّبِيَّ صَلَّى اللَّهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ يَسْتَأْذِنُهُ فِي الْغَزْوِ فَقَالَ: «لَكَ أُمٌّ؟» قَالَ: نَعَمْ. قَالَ «فَالْزَمْهَا؛ فَإِنَّ الْجَنَّةَ عِنْدَ رِجْلَيْهَا، أَوْ تَحْتَ قَدَمِهَا»
„Noriu eiti į džihadą Allaho kely.“ Allaho Pasiuntinys ﷺ paklausė: „Ar tavo motina gyva?“ Jis atsakė: „Taip.“ Pranašas ﷺ pasakė: „Pasilik su ja, nes po jos pėdomis - Rojus.“  
Ši „sparnuota frazė“ parodo, kokią pagarbą ir paklusnumą vaikai turėtų rodyti savo motinai, kad nepertraukiamu rūpinimusi ir patarnavimu užsitarnautų jos malonę, per kurią pasiekiama Allaho malonė ir Jo Rojus – visiems teisiems ir atsidavusiems tikintiesiems pažadėtasis atlygis.
Motina turi didesnę teisę ir nusipelno didesnio gerumo, pagalbos, gero elgesio ir draugijos už tėvą, nes motina yra pirmoji, kuri rūpinosi vaikais ir tiesiogiai kentėjo jų auginimo kasdienius sunkumus. Bukhari ir kiti perdavė, kad Abu Hurairah  pasakė:
عن أبي هريرة رضي الله عنه قال: جاء رجل إلى رسول الله صلى الله عليه و سلم فقال يا رسول الله من أحق الناس بحسن صحابتي قال ( أمك ) . قال ثم من ؟ قال ( ثم أمك ) . قال ثم من ؟ قال ( ثم أمك ) . قال ثم من ؟ قال ( ثم أبوك )
„Pas Pranašą ﷺ atėjo vyras ir jo paklausė: „O Allaho Pranaše! Kas labiausiai nusipelno ir yra vertas geros mano kompanijos?“ Allaho Pranašas ﷺ atsakė: „Tavo motina.“ Vyras paklausė: „O kas seka po jos?“ Jis atsakė: „Tavo motina.“ Vyras vėl paklausė: „O kas seka po jos?“ Jis atsakė: „Tavo motina.“ Vyras dar kartą paklausė: „O kas seka po jos?“ Jis atsakė: „Tavo tėvas.“  
Ši išsami pamoka yra santrauka, įrodanti, kad motinos labiausiai nusipelno paklusnumo, ištikimybės ir rūpinimosi per visą jų gyvenimą.
Ši tradicija parodo, jog motinos teisės yra trigubos, palyginus su tėvo teisėmis, dėl įvairiais vaiko gyvenimo etapais patirtų kančių: nėštumą, gimdymą, slaugymą, ir auginimą.
Allahas Aukščiausiasis Šlovingame Korane teigia:
وَوَصَّيْنَا الْإِنْسَانَ بِوَالِدَيْهِ حَمَلَتْهُ أُمُّهُ وَهْنًا عَلَى وَهْنٍ وَفِصَالُهُ فِي عَامَيْنِ أَنِ اشْكُرْ لِي وَلِوَالِدَيْكَ إِلَيَّ الْمَصِيرُ
„Ir paliepėme Mes žmogui gražiai elgtis su jo tėvais. Motina, išnešiodama jį savo įsčiose, kęsdama negalias vieną po kitos, atskiria jį nuo krūties dviejų metų (laikotarpyje). Dėkingas būk Man ir savo tėvams, nes pas Mane teks jums sugrįžti.“
(Koranas, 31:14)
Motinoms suteikta pirmenybė prieš tėvus ypatingam gerumui, rūpinimuisi, pareigai, pagalbai ir paklusnumui. Pagal islamo mokymus ir principus, abiem tėvams reikia vienodai paklusti ir juos gerbti, jei jie neįsako savo vaikams nepaklusti Allahui. Bet jei jie įsako savo vaikams atlikti nepaklusnumo Allahui veiksmą, jiems reikia nepaklusti tik šiuo konkrečiu atveju. Visais kitais atvejais sūnus ar duktė privalo pildyti savo kasdienes pareigas tėvams. Iš vaikų tikimasi patarnavimo, pagalbos jų gyvenimiškuose reikaluose ir kai jos prireikia. Allahas Aukščiausiasis Šlovingame Korane teigia:
وَإِنْ جَاهَدَاكَ عَلَى أَنْ تُشْرِكَ بِي مَا لَيْسَ لَكَ بِهِ عِلْمٌ فَلَا تُطِعْهُمَا وَصَاحِبْهُمَا فِي الدُّنْيَا مَعْرُوفًا وَاتَّبِعْ سَبِيلَ مَنْ أَنَابَ إِلَيَّ ثُمَّ إِلَيَّ مَرْجِعُكُمْ فَأُنَبِّئُكُمْ بِمَا كُنْتُمْ تَعْمَلُون
„O jeigu jie abu stengsis priversti tave, kad priskirtum Man į draugus tą, apie ką net neturi jokio supratimo, nepaklusk jiems. Tačiau lydėk juos šiame gyvenime gražiuoju, bet eik keliu tų, kurie atsigręžė į Mane. Po to pas Mane jūsų sugrįžimas, ir Aš pranešiu jums tai, ką esat padarę.“
(Koranas, 31:15)
Vaikai privalo gerbti, paklusti ir siūlyti tėvams finansinę pagalbą, net jei jų religija ir tikėjimas yra ne islamas, kol jie nereikalauja iš savo sūnaus ar dukters atlikti kokį nors nepaklusnumo Allahui veiksmą. Asma bint Abu-Bakr pasakė:
عن أسماء رضي الله عنها قالت: قدمت إلى أمي وهي مشركة فاستفتيت رسول الله صلى الله عليه وسلم وقلت: قدمت أمي وهي راغبة أفأصل أمي ? قال عليه الصلاة والسلام:" نعم صلي أمك
„Manęs aplankyti atėjo mano motina, kuri dar buvo pagonė. Nuėjau pas Allaho Pasiuntinį ﷺ jo nuosprendžio. Aš pasakiau: „Ji atėjo manęs aplankyti, ir ji domisi islamu, ar turėčiau palaikyti su ja ryšį?“ Allaho Pasiuntinys ﷺ atsakė: „Taip, iš tiesų, palaikyk ryšį su savo motina.“  
Islamo skatinimas ir kvietimas sūnums ir dukterims gerai elgtis su savo motinoms, paklusti joms ir jomis rūpintis, bei suteikti bet kokią įmanomą pagalbą savo tėvams įvairiose kasdieniuose namų ruošos dalykuose, pavaizduotas šiame ilgame Abu Hurairah  perdavime, kuriame Pranašas ﷺ pasakė:
عَنْ أَبِي هُرَيْرَةَ، عَنِ النَّبِيِّ صلى الله عليه وسلم قَالَ ‏ "‏ لَمْ يَتَكَلَّمْ فِي الْمَهْدِ إِلاَّ ثَلاَثَةٌ عِيسَى، وَكَانَ فِي بَنِي إِسْرَائِيلَ رَجُلٌ يُقَالُ لَهُ جُرَيْجٌ، كَانَ يُصَلِّي، فَجَاءَتْهُ أُمُّهُ فَدَعَتْهُ، فَقَالَ أُجِيبُهَا أَوْ أُصَلِّي‏.‏ فَقَالَتِ اللَّهُمَّ لاَ تُمِتْهُ حَتَّى تُرِيَهُ وُجُوهَ الْمُومِسَاتِ‏.‏ وَكَانَ جُرَيْجٌ فِي صَوْمَعَتِهِ، فَتَعَرَّضَتْ لَهُ امْرَأَةٌ وَكَلَّمَتْهُ فَأَبَى، فَأَتَتْ رَاعِيًا، فَأَمْكَنَتْهُ مِنْ نَفْسِهَا فَوَلَدَتْ غُلاَمًا، فَقَالَتْ مِنْ جُرَيْجٍ‏.‏ فَأَتَوْهُ فَكَسَرُوا صَوْمَعَتَهُ، وَأَنْزَلُوهُ وَسَبُّوهُ، فَتَوَضَّأَ وَصَلَّى ثُمَّ أَتَى الْغُلاَمَ فَقَالَ مَنْ أَبُوكَ يَا غُلاَمُ قَالَ الرَّاعِي‏.‏ قَالُوا نَبْنِي صَوْمَعَتَكَ مِنْ ذَهَبٍ‏.‏ قَالَ لاَ إِلاَّ مِنْ طِينٍ‏.‏ وَكَانَتِ امْرَأَةٌ تُرْضِعُ ابْنًا لَهَا مِنْ بَنِي إِسْرَائِيلَ، فَمَرَّ بِهَا رَجُلٌ رَاكِبٌ ذُو شَارَةٍ، فَقَالَتِ اللَّهُمَّ اجْعَلِ ابْنِي مِثْلَهُ‏.‏ فَتَرَكَ ثَدْيَهَا، وَأَقْبَلَ عَلَى الرَّاكِبِ فَقَالَ اللَّهُمَّ لاَ تَجْعَلْنِي مِثْلَهُ‏.‏ ثُمَّ أَقْبَلَ عَلَى ثَدْيِهَا يَمَصُّهُ ـ قَالَ أَبُو هُرَيْرَةَ كَأَنِّي أَنْظُرُ إِلَى النَّبِيِّ صلى الله عليه وسلم يَمَصُّ إِصْبَعَهُ ـ ثُمَّ مُرَّ بِأَمَةٍ فَقَالَتِ اللَّهُمَّ لاَ تَجْعَلِ ابْنِي مِثْلَ هَذِهِ‏.‏ فَتَرَكَ ثَدْيَهَا فَقَالَ اللَّهُمَّ اجْعَلْنِي مِثْلَهَا‏.‏ فَقَالَتْ لِمَ ذَاكَ فَقَالَ الرَّاكِبُ جَبَّارٌ مِنَ الْجَبَابِرَةِ، وَهَذِهِ الأَمَةُ يَقُولُونَ سَرَقْتِ زَنَيْتِ‏.‏ وَلَمْ تَفْعَلْ ‏"‏‏.‏
„Pranašas ﷺ pasakė: „Lopšyje prakalbo tiktai trys: (pirmasis) Jėzus, (antrasis buvo) vyras iš Izraelio vaikų, vardu Džuraidž. Jam besimeldžiant, atėjo jo motina ir pašaukė jį. Jis pasakė (sau mintyse): „Ar turėčiau jai atsakyti ar tęsti maldą?“ Jis toliau tęsė maldą ir jai neatsakė; jo motina pasakė: „O Allah! Neleisk jam numirti, kol jis nepamatys prostitučių veidų!“ Jam bebūnant savo vienutėje, atėjo moteris ir pabandė jį suvilioti, bet jis atsisakė. Tada ji nuėjo pas piemenį ir atsidavė jam neteisėtam seksualiniam ryšiui, po kurio vėliau ji pagimdė vaiką ir patvirtino, kad jis priklauso Džuraidž. Tada pas jį atėjo žmonės, sugriovė jo vienutę, išplūdo jį ir išvijo. Džiraidž atliko ritualinį apsiprausimą, pasimeldė ir, atėjęs pas kūdikį, pasakė: „O vaike! Kas tavo tėvas?“ Vaikas atsakė: „Piemuo.“ (Tai išgirdę) žmonės pasakė: „Mes turėtume atstatyti tavo vienutę iš aukso.“ Bet jis atsakė: „Ne, iš nieko kito, tik molio.“ (Trečiasis buvo sekančios istorijos herojus) Moteris iš Izraelio vaikų žindė savo vaiką krūtimi, kai pro ją prajojo patrauklus raitelis. Ji pasakė: „O Allah! Padaryk mano vaiką panašų į jį!“ Į tai, jos vaikas paliko krūtį ir, atsisukęs į raitelį, pasakė: „O Allah! „Nepadaryk manęs panašiu į jį!“ „Ir jis toliau žindo krūtį.“ (Abu Hurairah tęsė: „Kaip aš dabar žiūrėčiau į Pranašą ﷺ čiulpdamas savo pirštą (pavaizdavimui).“ Po kurio laiko pro ją praėjo žmonės su verge ir vaiko motina pasakė: „O Allah! Nepadaryk mano vaiko panašiu į ją!“ Į tai, vaikas paleido krūtį ir pasakė: „O Allah! Padaryk mane panašiu į ją!“ Kai jo motina paklausė „kodėl“, vaikas atsakė: „Raitelis – vienas iš tironų, o ši vergė – neteisingai apkaltinta vagyste ir neteisėtais lytiniais santykiais!“  
Nepaklusnumas tėvams, jų negerbimas ir jų teisių neišpildymas yra viena iš didžiausių nuodėmių. Allahas baudžia už šią nuodėmę ne tik Būsimajame gyvenime, bet iš šiame, nes buvo perduota, jog Allaho Pasiuntinys ﷺ pasakė:
عن أبي بكرة قال: قال رسول الله صلى الله عليه وسلم ما من ذنب أجدر أن يعجل الله لصاحبه العقوبة في الدنيا مع ما يدخر له في الآخرة من البغي وقطيعة الرحم
„Veiksmas, už kurį didžiausia tikimybė būti nubaustam šiame gyvenime ir, papildomai, Būsimajame gyvenime, yra priespauda ir giminystės ryšių nutraukimas.“  
Allaho Pasiuntinys ﷺ taip pat pasakė:
"إن الله تعالى حرم عليكم عقوق الأمهات، ومنعا وهات، ووأد البنات، وكره لكم قيل وقال، وكثرة السؤال، وإضاعة المال"
„Allahas jums uždraudė: nepaklusti savo motinoms, neduoti (ką turėtumėte duoti), arba reikalauti (ko jūs nenusipelnote), ir laidoti gyvas savo dukras. Ir Allahas nemėgsta tuščiažodžiavimo, kai per daug klausinėjama (apie dalykus, kurie klausiančiajam neneša naudos), ir turto švaistymo.“      
Viename ilgame Ibn Umar  perdavime, Pranašas ﷺ paaiškino, kad geras elgesys su tėvais yra esminė sąlyga, kad šiame gyvenime būtų išpildyti žmogaus maldavimai ir maldos:
 انْطَلَقَ ثَلاَثَةُ رَهْطٍ مِمَّنْ كَانَ قَبْلَكُمْ حَتَّى أَوَوُا الْمَبِيتَ إِلَى غَارٍ فَدَخَلُوهُ، فَانْحَدَرَتْ صَخْرَةٌ مِنَ الْجَبَلِ فَسَدَّتْ عَلَيْهِمُ الْغَارَ فَقَالُوا إِنَّهُ لاَ يُنْجِيكُمْ مِنْ هَذِهِ الصَّخْرَةِ إِلاَّ أَنْ تَدْعُوا اللَّهَ بِصَالِحِ أَعْمَالِكُمْ‏.‏ فَقَالَ رَجُلٌ مِنْهُمُ اللَّهُمَّ كَانَ لِي أَبَوَانِ شَيْخَانِ كَبِيرَانِ، وَكُنْتُ لاَ أَغْبِقُ قَبْلَهُمَا أَهْلاً وَلاَ مَالاً، فَنَأَى بِي فِي طَلَبِ شَىْءٍ يَوْمًا، فَلَمْ أُرِحْ عَلَيْهِمَا حَتَّى نَامَا، فَحَلَبْتُ لَهُمَا غَبُوقَهُمَا فَوَجَدْتُهُمَا نَائِمَيْنِ وَكَرِهْتُ أَنْ أَغْبِقَ قَبْلَهُمَا أَهْلاً أَوْ مَالاً، فَلَبِثْتُ وَالْقَدَحُ عَلَى يَدَىَّ أَنْتَظِرُ اسْتِيقَاظَهُمَا حَتَّى بَرَقَ الْفَجْرُ، فَاسْتَيْقَظَا فَشَرِبَا غَبُوقَهُمَا، اللَّهُمَّ إِنْ كُنْتُ فَعَلْتُ ذَلِكَ ابْتِغَاءَ وَجْهِكَ فَفَرِّجْ عَنَّا مَا نَحْنُ فِيهِ مِنْ هَذِهِ الصَّخْرَةِ، فَانْفَرَجَتْ شَيْئًا لاَ يَسْتَطِيعُونَ الْخُرُوجَ ‏"‏‏.‏ قَالَ النَّبِيُّ صلى الله عليه وسلم ‏"‏ وَقَالَ الآخَرُ اللَّهُمَّ كَانَتْ لِي بِنْتُ عَمٍّ كَانَتْ أَحَبَّ النَّاسِ إِلَىَّ، فَأَرَدْتُهَا عَنْ نَفْسِهَا، فَامْتَنَعَتْ مِنِّي حَتَّى أَلَمَّتْ بِهَا سَنَةٌ مِنَ السِّنِينَ، فَجَاءَتْنِي فَأَعْطَيْتُهَا عِشْرِينَ وَمِائَةَ دِينَارٍ عَلَى أَنْ تُخَلِّيَ بَيْنِي وَبَيْنَ نَفْسِهَا، فَفَعَلَتْ حَتَّى إِذَا قَدَرْتُ عَلَيْهَا قَالَتْ لاَ أُحِلُّ لَكَ أَنْ تَفُضَّ الْخَاتَمَ إِلاَّ بِحَقِّهِ‏.‏ فَتَحَرَّجْتُ مِنَ الْوُقُوعِ عَلَيْهَا، فَانْصَرَفْتُ عَنْهَا وَهْىَ أَحَبُّ النَّاسِ إِلَىَّ وَتَرَكْتُ الذَّهَبَ الَّذِي أَعْطَيْتُهَا، اللَّهُمَّ إِنْ كُنْتُ فَعَلْتُ ذَلِكَ ابْتِغَاءَ وَجْهِكَ فَافْرُجْ عَنَّا مَا نَحْنُ فِيهِ‏.‏ فَانْفَرَجَتِ الصَّخْرَةُ، غَيْرَ أَنَّهُمْ لاَ يَسْتَطِيعُونَ الْخُرُوجَ مِنْهَا‏.‏ قَالَ النَّبِيُّ صلى الله عليه وسلم وَقَالَ الثَّالِثُ اللَّهُمَّ إِنِّي اسْتَأْجَرْتُ أُجَرَاءَ فَأَعْطَيْتُهُمْ أَجْرَهُمْ، غَيْرَ رَجُلٍ وَاحِدٍ تَرَكَ الَّذِي لَهُ وَذَهَبَ فَثَمَّرْتُ أَجْرَهُ حَتَّى كَثُرَتْ مِنْهُ الأَمْوَالُ، فَجَاءَنِي بَعْدَ حِينٍ فَقَالَ يَا عَبْدَ اللَّهِ أَدِّ إِلَىَّ أَجْرِي‏.‏ فَقُلْتُ لَهُ كُلُّ مَا تَرَى مِنْ أَجْرِكَ مِنَ الإِبِلِ وَالْبَقَرِ وَالْغَنَمِ وَالرَّقِيقِ‏.‏ فَقَالَ يَا عَبْدَ اللَّهِ لاَ تَسْتَهْزِئْ بِي‏.‏ فَقُلْتُ إِنِّي لاَ أَسْتَهْزِئُ بِكَ‏.‏ فَأَخَذَهُ كُلَّهُ فَاسْتَاقَهُ فَلَمْ يَتْرُكْ مِنْهُ شَيْئًا، اللَّهُمَّ فَإِنْ كُنْتُ فَعَلْتُ ذَلِكَ ابْتِغَاءَ وَجْهِكَ فَافْرُجْ عَنَّا مَا نَحْنُ فِيهِ‏.‏ فَانْفَرَجَتِ الصَّخْرَةُ فَخَرَجُوا يَمْشُونَ ‏"‏‏
„Praeityje trys vyrai išsiruošė į kelionę. Užslinkus nakčiai, jie sumigo kalno papėdėje esančioje oloje. Beišeinant iš olos, nuriedėjęs didžiulis akmuo visiškai uždarė olos išėjimą. Jie aptarė situaciją ir priėjo išvadą, kad vienintelis kelias iš šios bėdos yra per maldas ir maldavimus. „Geriau siekime Allaho pagalbos, per patį geriausią ir teisingiausią kada nors gyvenime atliktą veiksmą.“
Pirmasis vyras pasakė: „O Allah! „Aš turėjau du garbaus amžiaus tėvus ir aš niekada nepasiūliau ko nors valgyti ar gerti savo žmonai ir vaikams pirmiau nepasiūlęs jiems. Vieną dieną, ieškodamas savo bandai maisto, nuėjau didžiulį atstumą ir sugrįžau vėlai. Sugrįžęs radau savo tėvus sumigusius. Pamelžiau savo avis, kad pasiūlyčiau savo tėvams jų pietus, bet kadangi aš nemėgau jų žadinti kad atsigertų, aš likau stovėti su pieno ąsočiu rankoje laukdamas kol jie pabus. Aš nieko nepasiūliau savo žmonai ir vaikams prieš pasiūlydamas jiems. Jie pabudo prieš aušrą , o mano vaikai, tuo metu, man prie kojų maldavo pieno. Kai jie pabudo, aš pasiūliau jiems pieno. O Allah! Jei tu žinai, kad tai padariau vardan Tavęs, prašau, išgelbėki mus iš šių spąstų.“
Į tai, uola šiek tiek pajudėjo nuo išėjimo, bet nepakankamai, kad jie galėtų išeiti.
Antrasis vyras pasakė: „O Allah! Turėjau pusseserę iš tėvo pusės, kuri man buvo pati mylimiausia šioje žemėje. Aš labai jos troškau, bet ji atsisakė. Vienu metu dėl bado ją ištiko finansinė krizė. Ji atėjo pas mane prašyti pagalbos. Aš jai pasiūliau šimtą dvidešimt auksinių dinarų, kad ji man duotų tai, ko iš jos troškau. Verčiama neatidėliojamo poreikio ir finansinės padėties ji sutiko. Kai buvau pasiruošęs pradėti su ja santykius, ji pasakė: „O pusbroli! Bijok Allaho! Ir nesulaužyk skaistybės antspaudo išskyrus teisėtu būdu!“ Išgirdęs tai, pakilau ir jos neliečiau, nors ji buvo man pati mylimiausia ir geidžiamiausia moteris. Aš neatsiėmiau jai duoto aukso.“
Tada jis pakėlė savo rankas į padanges ir pasakė: „O Allah! Jei tu žinai tai, ką padariau vardan Tavęs ir Tavo malonės, prašau, pašalink spąstus, kuriuose esame. Pašalink riedulį nuo uolos išėjimo, kad galėtume išeiti!“
Į tai, uola dar truputį pajudėjo, bet nepakankamai, kad jie galėtų ištrūkti.
Trečiasis vyras pasakė: „O Allah! Žinai, jog kartą pasamdžiau kelis darbininkus ir dienos pabaigoje sumokėjau jiems jų uždarbius, išskyrus vieną, kuris liko be savo užmokesčio. Aš investavau jo uždarbį į savo verslą ir laikiau jam specialų įrašą ir sąskaitą. Per metus šiam darbininkui priklausanti pinigų suma užaugo ir, po kelių metų, darbininkas atėjo prašyti užmokesčio, kurio nepasiėmė tą darbo dieną. Aš jam parodžiau dideles avių, karvių ir kupranugarių bandas, vergus ir tarnus, ir pasakiau jam: „Visa, ką matai, yra tavo! Tai užmokestis, kurį esu tau skolingas!“ Vargšas darbininkas buvo priblokštas; jis pasakė: „Prašau, nekvailink ir nesijuok iš manęs! Aš teprašau savo vienos dienos užmokesčio.“ Darbdavys pasakė: „Aš tavęs nekvailinu ir nesijuokiu iš tavęs. Visa tai yra tavo.“ Darbininkas pasiėmė viską, ką buvau jam parodęs, ir išėjo.
Tada vyras pakėlė savo rankas į padanges ir pasakė: „O Allah! Jei padariau tai, ką padariau vardan Tavęs ir Tavo malonės, pašalink spąstus, nuo kurių kenčiame.“
Į tai, uola nuriedėjo nuo olos išėjimo ir trys vyrai, vėl laisvi, paliko olą.“  
Islamas mus moko, kad tėvų pasitenkinimo siekimas, buvimas jiems geru, paslaugiu, dėmesingu, pagarbiu ir rūpestingu per jų gyvenimą yra pagrindinis kelias šiame gyvenime nuodėmių išpirkimui ir jų naštos pašalinimui. Abd Allah Ibn Umar  pasakė:
عن ابن عمر، قال: أَتى رسول الله - صلى الله عليه وسلم - رجلٌ، فقال: يا رسولَ اللهِ! أَذنبتُ ذنبًا كبيرًا، فهل لي من توبة؟ فقال له رسول الله - صلى الله عليه وسلم -: "أَلكَ والدان؟ " قال: لا، قال: "فلَك خالة؟ ".قال: نعم، قال:"فبّرها إِذًا".
„Pas Allaho Pranašą ﷺ atėjo vyras ir pasakė: „O Pranaše! Padariau didelę nuodėmę. Ar manai, kad galėčiau už ją atsipirkti?“ Jis paklausė: „Ar tavo motina gyva?“ Vyras atsakė neigiamai. Pranašas ﷺ paklausė vyro: „Ar tavo teta (motinos sesuo) gyva?“ Vyras atsakė teigiamai. Allaho Pranašas (sal) jam pasakė: „Būk jai geras.“  
Ši tradicija nurodo jos teisę, nes, pasak islamo jurisprudencijos, motinos sesers statusas, kai kuriais aspektais, yra panašus į motinos statusą; ir Allaho Pranašas ﷺ pasakė:
" الخالة بمنزلة الأم "
„Motinos sesers statusas panašus į motinos statusą.“  
Šios plačios nuorodos parodo pagrindines bendras tėvų ir išskirtines motinų teises, o taip pat parodo, kad pagal islamo mokymus motinos ypatingai gerbiamos.


Moteris - giminaitė ir kaimynė

Islamo jurisprudencija suteikia moterims ir vyrams vienodas bendras teises. Rūpinimasis bendra visuomenės gerove ir jos narių vienas kito palaikymu yra išskirtinis islamiškosios socialinės sistemos bruožas. Pranašas ﷺ pasakė:
"‏ مثل المؤمنين في توادهم وتراحمهم وتعاطفهم، مثل الجسد إذا اشتكى منه عضو تداعى له سائر الجسد بالسهر والحمى "
„Tikintieji tarpusavio gerumu, užuojauta ir simpatija yra tarsi vienas kūnas. Kai viena iš galūnių kenčia – į tai budrumu ir karščiavimu sureaguoja visas kūnas.“  
Ir jis ﷺ pasakė:
عن أبي موسى عن النبي صلى الله عليه و سلم قال: ( إن المؤمن للمؤمن كالبنيان يشد بعضه بعضا ) . وشبك أصابعه
„Tikintieji vienas kitams tarsi tvirta struktūra, paremianti viena kitą.“ Ir jis supynė savo pirštus.“  
Moteris teta, dukterėčia, pusseserė, ir bet kuri kita giminaitė, nepriklausomai nuo giminystės ryšio atstumo, priklauso giminaičiams, su kuriais Allahas įsako būti geru ir palaikančiu. Allahas Aukščiausiasis Korane teigia:
فَهَلْ عَسَيْتُمْ إِنْ تَوَلَّيْتُمْ أَنْ تُفْسِدُوا فِي الْأَرْضِ وَتُقَطِّعُوا أَرْحَامَكُمْ
„O gal jūs, jeigu atsiversite, skleisite nešvankybę žemėje ir traukysite giminystės saitus?“
(Koranas, 47:22)
Pranašas ﷺ pasakė:
" لا يدخل الجنة قاطع رحم"
„Tas, kuris nutraukia savo giminystės ryšius, niekada neįžengs į Rojų.“  
Ir jis ﷺ pasakė:
قال رسول الله صلى الله عليه وسلم (الصدقة على المسكين صدقة وعلى ذي القرابة اثنتان صدقة وصلة)
„Labdara vargšui tėra labdara, o labdara (vargšui) giminaičiui yra ir labdara, ir (giminystės) ryšių palaikymas.“  
Musulmonė kaimynė turi dvi teises: islamo teisę ir kaimynystės teisę. Allahas Aukščiausiasis Korane teigia:
“ وَاعْبُدُوا اللَّهَ وَلَا تُشْرِكُوا بِهِ شَيْئًا وَبِالْوَالِدَيْنِ إِحْسَانًا وَبِذِي الْقُرْبَى وَالْيَتَامَى وَالْمَسَاكِينِ وَالْجَارِ ذِي الْقُرْبَى وَالْجَارِ الْجُنُبِ وَالصَّاحِبِ بِالْجَنْبِ وَابْنِ السَّبِيلِ وَمَا مَلَكَتْ أَيْمَانُكُمْ إِنَّ اللَّهَ لَا يُحِبُّ مَنْ كَانَ مُخْتَالًا فَخُورًا “
„Ir garbinkite Allahą ir nedievinkite šalia Jo ko nors kito. Darykite gera tėvams ir artimiesiems, ir našlaičiams, ir neturtėliams, ir kaimynui iš artimųjų, ir kaimynui, kuris nėra iš artimųjų, ir keliauninkui, ir tam, ką užvaldė jūsų dešinės. Iš tiesų Allahas nemyli tų, kurie pasipūtę ir pagyrūnai.“
(Koranas, 4:36)
Islamas įpareigoja musulmonus gerai elgtis su visais savo kaimynais. Allaho Pasiuntinys ﷺ pasakė:
"مازال جبريل يوصيني بالجار حتى ظننت أنه سيورثه"
„Džibrilis (Angelas Gabrielius) taip primygtinai skatino mane pasirūpinti kaimynu, jog maniau jį tapsiantį teisėtu paveldėtoju.“  
Jis ﷺ taip pat pasakė:
" والله لا يؤمن والله لا يؤمن والله لا يؤمن" قيل: ومن يا رسول الله؟، قال:" الذي لا يأمن جاره بوائقه"
„Prisiekiu Allahu, jis – ne tikintysis, prisiekiu Allahu, jis – ne tikintysis, prisiekiu Allahu, jis – ne tikintysis!“ Jie paklausė: „Kas, Allaho Pasiuntiny?“ Jis atsakė: „Tas, nuo kurio skriaudos neapsaugotas kaimynas.“  
Asfahani „Hiljatul-Aulija“ taip pat perdavė, kad Talhah  pasakė:
„Vieną naktį Umar Ibn al-Khattab  išėjo iš savo namo. Nusprendžiau jį pasekti, kad sužinočiau, ką jis naktį ketina daryti. Pamačiau, kaip jis įėjo į vieną namą, ir netrukus išėjo ir įžengė į kitą namą. Ryte nuėjau į pirmąjį namą, kad išsiaiškinčiau kas jame gyvena. Savo nuostabai, radau seną aklą neįgalią moterį. Aš jos paklausiau: „Ko iš tavęs norėjo praeitą naktį į tavo namus atėjęs vyras?“ Ji atsakė: „Šis vyras jau kurį laiką manimi rūpinasi, patarnauja ir padeda man, bei remia mane.“ Talhah susimąstė: „Kodėl turėčiau tikrinti Umar veiksmus?“
Allaho Pasiuntinys ﷺ pasakė:
قال النبي صلى الله عليه وسلم ( الساعي على الأرملة والمسكين كالمجاهد في سبيل الله أو القائم الليل والصائم النهار )
„Besirūpinantysis našle ar vargšu yra tarsi kovotojas Allaho kelyje.“ Perdavėjas pasakė: „Galvoju, jog jis ﷺ dar pridėjo: „Tarsi tas, kuris be jokio tingulio praleidžia naktį maldoje ir tarsi tas, kuris kasdien pasninkauja (nuo saulėtekio iki saulėlydžio).“  
Pateikėme kelis išskirtinius, kaip moko islamas, moterų gerbimo, rūpinimosi jomis ir jų rėmimo aspektus, apibendrinančius moterų teises. Mes tikime, kad iki tol žmonijos istorijoje moterys niekada nepatyrė tokios pagarbos ir garbės. Dalis tradicijų parodo, kad islamo teisė niekada netoleravo nusikaltimų ir piktnaudžiavimo moterų atžvilgiu bet kuriuo jų gyvenimo laikotarpiu.

 

 

 

 

 

 

 

 

Klaidingos sampratos apie moteris islame

Apie moteris islame yra kelios plačiai paplitusios klaidingos sampratos. Jas dažnai kartoja siekiantieji piktavališkai apšmeižti islamą ir musulmonus. Per pastaruosius islamo amžius, moterys buvo pagerbtos, gerbiamos ir orios. Išklydusiųjų nusikaltimai neatspindi principų ir įstatymų, kuriais remiasi islamas. Pateiksime keletą atsakymų apie šias įprastai platinamas klaidingas sampratas moterų teisių ir bendros moterų padėties islame temomis.

Poliginija islame

Poliginija – santuoka su keliomis moterimis vienu metu.   Ši praktika tokio pat amžiaus, kaip pati žmonija, ir islamo teisė ją leidžia. Poliginija buvo populiari senovės žydų, egiptiečių, graikų, persų, asyrų, japonų, indų, rusų ir germanų tautose.
Visos anksčiau apreikštos religijos poliginiją praktikavo ir toleravo. Poliginiją įteisinusių ir praktikavusių religinių knygų sąrašo pradžioje – Senasis ir Naujasis Testamentai. Daugybė Allaho pranašų iki Pranašo Muchammedo ﷺ turėjo po kelias žmonas. Pranašas Abraomas turėjo dvi žmonas; pranašas Jokūbas – keturias; pranašas Dovydas – devyniasdešimt devynias  Pranašas Saliamonas turėjo tūkstantį žmonų, iš kurių septyni šimtai laisvų kilnių moterų ir trys šimtai vergių. Pranašo Mozės  teisė nenustatė konkretaus žmonų, kurias vyras gali vesti, skaičiaus. Jeruzalės apylinkėse gyvenę Talmudo sudarytojai sutarė dėl konkretaus žmonų skaičiaus, ir kai kurie judėjų mokslininkai leido tik dvi žmonas ar daugiau, jei pirmoji buvo nepagydoma ligonė ar nevaisinga. Tačiau kiti judėjų mokslininkai bendrai neleido poligininės santuokos.
Biblijos Naujajame Testamente Jėzui  buvo pavesta laikytis ir išbaigti Mozės  teisę; ir mes nerandame Biblijoje nė vienos citatos, kuri draustų poligininę santuoką. Poliginines santuokas krikščionybėje uždraudė tam tikrų bažnyčios padalinių išleisti teisiniai rinkiniai, o ne originalūs krikščionybės mokymai.
Dėl šitos priežasties, matome daugybę pavyzdžių, kai krikščionys turi po kelias žmonas. Pavyzdžiui, airių karalius Diarmait turėjo dvi žmonas. Karalius Frederikas Antrasis dvi žmonas turėjo palaiminus bažnyčiai. Atkreipkime dėmesį, kad draudimas buvo bažnyčios kunigų rankose, o ne susijęs su kokiu nors plačiai priimtu originaliu Jėzaus Kristaus  įstatymu. Vokiečių dvasininkas Liuteris Kingas, pirmasis įkūręs protestantų sektą, poliginines santuokas laikė priimtinomis ir ne kartą joms atstovavo.
Prieš islamo atėjimą, poliginija buvo gerai žinoma pagonių arabų gentims, bet žmonų skaičius buvo neribotas, kaip ir kai kurių anksčiau paminėtų pranašų atvejais. Atėjus islamui, islamo teisė toleravo poliginiją, bet žmonų skaičius buvo apribotas iki keturių, bei šias santuokas reguliavo specifinės taisyklės. Žinoma daugybė autentiškų tradicijų pavyzdžių, kur Allaho Pasiuntinys ﷺ privertė turinčiuosius daugiau nei keturias žmonas ir priėmusius islamą, išsirinkti keturias ir garbingai išsiskirti su likusiomis žmonomis.

Allahas Maloningiausiasis sako:
وَإِنْ خِفْتُمْ أَلَّا تُقْسِطُوا فِي الْيَتَامَى فَانْكِحُوا مَا طَابَ لَكُمْ مِنَ النِّسَاءِ مَثْنَى وَثُلَاثَ وَرُبَاعَ فَإِنْ خِفْتُمْ أَلَّا تَعْدِلُوا فَوَاحِدَةً أَوْ مَا مَلَكَتْ أَيْمَانُكُمْ ذَلِكَ أَدْنَى أَلَّا تَعُولُوا
„O jeigu jūs bijote, kad nebūsit teisingi su našlaitėmis, tai tuokitės su tom, kurios jums malonios, su moterim – ir dviem, ir trim, ir keturiom. O jeigu bijote, kad nebūsit vienodai teisingi su jomis, tai – su viena arba su vergėmis, kurias užvaldė jūsų dešinės. Tai – patikimiau, kad išvengtumėte neteisybės.“
(Koranas, 4:3)
Matome, kad norintiems turėti daugiau nei vieną žmoną, privaloma būti teisingu ir vienodai elgtis su visomis žmonomis, bei vengti neteisybės ir blogo elgesio.
Allaho Pasiuntinys ﷺ įspėjo dėl favoritizmo:
"إذا كان عند الرجل امرأتان فلم يعدل بينهما جاء يوم القيامة وشقه ساقط "
„Vyras, turintis dvi žmonas ir nesantis tarp jų teisingas, Teismo dieną ateis su vienu nukarusiu šonu.“  
Teisingumas ir lygybė šiame kontekste taikoma materialiems dalykams, kaip išlaidos, teisingas turto padalinimas, dovanos, laikas ir t.t. O dėl jausmų, kaip meilė ir širdies polinkis kuriai nors vienai žmonai, pripažįstama, kad vyras negali kontroliuoti savo širdies ir emocijų, nes jos nevalingos. Allahas Maloningiausiasis sako:
وَلَنْ تَسْتَطِيعُوا أَنْ تَعْدِلُوا بَيْنَ النِّسَاءِ وَلَوْ حَرَصْتُمْ فَلَا تَمِيلُوا كُلَّ الْمَيْلِ فَتَذَرُوهَا كَالْمُعَلَّقَةِ وَإِنْ تُصْلِحُوا وَتَتَّقُوا فَإِنَّ اللَّهَ كَانَ غَفُورًا رَحِيمًا
„Ir niekados jūs neįstengsite būti teisingi žmonoms, nors ir labai norėtumėte šito. Tad nenuolaidžiaukite visiškai vienai iš jų, kad kitą nepaliktumėte tarsi kybančią ore. O jeigu jūs sutarsite ir būsite dievobaimingi, tai iš tiesų Allahas – Atlaidus, Maloningas!“
(Koranas, 4:129)
Tikinčiųjų motina ir Pranašo ﷺ žmona Aiša perdavė:
"كان رسول اللهِ صلى الله عليه وسلم يقسم فيعدل ويقول اللهم هذا قسمي فيما أملك فلا تلمني فيما تملك ولا أملك"
„Allaho Pranašas ﷺ tarp žmonų viską padalindavo teisingai, ir paskui pasakydavo: „O Allah! Toks mano padalijimas to, ką kontroliuoju, tad nekaltink manęs dėl to ką Tu kontroliuoji, o aš – ne (t. y. širdies jausmų).“  
Impotentas vyras neturėtų siekti santuokos, nes jis nepajėgus išpildyti jos pagrindinio reikalavimo. Tam, kuris yra tikras, kad finansiškai negalėsiąs išlaikyti dar vienos žmonos ir namų, neleidžiama siekti kitos santuokos; kaip ir viengungis, siekiantis vesti, privalo dėti pastangas užsidirbti ir privalo išgalėti išlaikyti savo žmoną ir būsimus vaikus. Allahas sako (ir šie žodžiai gali būti laikomi bendra taisykle):
"وَلْيَسْتَعْفِفِ الَّذِينَ لَا يَجِدُونَ نِكَاحًا حَتَّى يُغْنِيَهُمُ اللَّهُ مِنْ فَضْلِهِ"
„Ir tebūna santūrūs tie, kurie nesuranda galimybių santuokai, kol nepraturtins jų Allahas iš Savo dosnumo.“
(Koranas, 24:33)
Pažvelkime į daugelyje visuomenių žmones ištinkančias aplinkybes ir įvertinkime, ar poliginija yra geras atsiradusių problemų sprendimas, o taip pat įvertinkime ar poliginija yra moterų naudai ar nenaudai! Toliau pateikti punktai įrodo, kad monogamija daugelyje situacijų priveda iki paleistuvystės, prostitucijos ir skyrybų:
1)    Jei moteris yra nevaisinga, o vyras nori turėti vaikų, ar jis turėtų išsiskirti su moterimi ir vesti kitą? Arba, jei moteris sutinka likti jo žmona, ar turėtų vesti antrą moterį ir abiem suteikti vienodas teisėtų žmonų teises?
2)    Jei žmona chroniškai serga ir negali atlikti santuokinių pareigų, ar turėtų vyras vesti antrą moterį, o pirmoji išliktų pilnai gerbiama ir aprūpinta savo vyro? O gal jis turėtų su ja išsiskirti?
3)    Kai kurie vyrai yra finansiškai stiprūs, bei seksualiai reiklūs, turintys aukštą hormono testosterono lygį. Viena žmona negalėtų patenkinti jo teisėto ir natūralaus seksualinio troškimo. Jei menstruacijų ar pogimdyminio kraujavimo laikotarpio trukmė pastebimai ilgesnė už įprastą, arba ji neturi natūralaus seksualinio troškimo atitinkančio jos vyro troškimus, ar kitokios situacijos, kas, tokiais atvejais, geriau abiem – vyrui ir žmonai? Ar vyrui geriau nusivilti ir tramdytis, ar ieškotis neteisėto seksualinio pasitenkinimo už santuokos ribų? Ar įgyti dar keletą teisėtų žmonų, kurios padėtų jam išlikti doru ir patenkintu?
4)    Įvairiose pasaulio vietose vykstantys tarptautiniai ir civiliniai karai ar kitos katastrofos dažnai daugiau pražudo vyrų nei moterų. Net natūraliai, daugelio šalių demografijų duomenimis, dažnai dėl įvairių priežasčių moterų yra daugiau nei vyrų. Geriausiu pavyzdžiu yra Pirmasis ir Antrasis pasaulinis karas, nusinešęs milžinišką – dešimčių milijonų - jame dalyvavusių vyrų gyvybių skaičių. Kituose problematiškuose taškuose neproporcingi mirčių santykiai irgi panašūs. Tokiu atveju, jei kiekvienas vyras turėjo tik po vieną žmoną, koks bus šių, be teisėtos santuokos, patenkinančios jų socialinius, finansinius ir seksualinius poreikius, moterų likimas? Kai kurios moterys susigundytų patenkinti savo seksualinius poreikius neteisėtais būdais per svetimavimą, lezbietiškus veiksmus ar prostituciją – visuomenę destabilizuojančius veiksnius. Moterų be vyrų ar vyrų-giminaičių, galinčių jomis pasirūpinti ir apsaugoti jų interesus, perteklius yra vienas iš faktorių, padedančių visuomenėje plisti korupcijai ir neteisėtai seksualinei veiklai. Kas, tokiu atveju, geriau visuomenei ir tokioms moterims: išlikti vienišoms ir kęsti visas viengungiško gyvenimo pasekmes, ar sutikti tapti garbingo, globojančio, kilnaus ir doro vyro antra žmona?
Deja, paleistuvystė egzistuoja visose moderniose visuomenėse, bet ar ji turėtų būti įteisinta ir toleruojama, su visomis jos pasekmėmis, kaip žmogaus sukurtų įstatymų atveju? Daugumoje šiuolaikinių visuomenių leidžiama tik monogaminė santuoka, tačiau papildomi santykiai yra leidžiami kaip visuomenei priimtinas, anksčiau paminėtų, situacijų pakaitalas: meilužės, draugės, palydovės, prostitucija ir sugyventiniai. Pastarojo tipo santykiai neturi jokių privalumų, ir jei pora nėra teisėtai susituokusi, neteisėti santykiai dažnai priveda iki piktnaudžiavimo ir konflikto. Tokių nelegalių santykių tikslas tėra abipusis seksualinių interesų patenkinimas be jokios atsakomybės, ir plačiąja prasme piktnaudžiaujama moters teisėmis. Teisėtai neprimetamos jokios finansinės, socialinės ar emocinės pareigos, ir jei moteris pastoja – tai jos vienos problema, o neteisėti vaikai paliekami be šeimos palaikymo arba, kartais, paliekami socialinių tarnybų priežiūrai. Vyrai, apskritai, neprivalo pripažinti vaiko tėvystės, ir, tuo pačiu, neprivalo dėl vaiko prisiimti finansinės atsakomybės. Abortų skaičius tokiose visuomenėse sparčiai auga. Pagal islamo teisę, antroji, trečioji ir ketvirtoji žmona turi visas pirmosios žmonos teises ir privilegijas, be jokios neteisybės ar negarbės jos atžvilgiu.
Svetimavimas, ištvirkavimas ir visi nesantuokiniai lytiniai santykiai islame griežtai draudžiami, ir Pranašas ﷺ ėmėsi visų priemonių visuomenei apsaugoti nuo šių socialinių ligų, kurios, jei plačiai paplistų, atneštų tik žalą ir destrukciją individams, šeimoms, ir pamatiniams ryšiams, palaikantiems visuomenę kaip visumą. Toliau pateikta tradicija parodo Pranašo ﷺ išmintį ir kantrybę įtikinėjant subrendusį jaunuolį, per išraiškingas analogijas, apie dvigubų standartų neteisybę ir ištvirkėliškų troškimų, privedančių iki ištvirkavimo ir svetimavimo, blogį. Nė vienas nenorėtų, kad jo giminaitė būtų išnaudojama ir jos atžvilgiu piktnaudžiaujama, tad kaip gi jie patys sau leidžia išnaudoti kitas?
Autentiška tradicija perduoda:
عَنْ أَبِي أُمَامَةَ، أَنَّ رَجُلًا، أَتَى رَسُولَ اللَّهِ صَلَّى اللهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ فَقَالَ: يَا رَسُولَ اللَّهِ ائْذَنْ لِي فِي الزِّنَا , فَصَاحَ بِهِ النَّاسُ , [فَقَالَ النَّبِيُّ صَلَّى اللهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ: «أَقِرُّوهُ» , فَدَنَا حَتَّى جَلَسَ بَيْنَ يَدَيْ رَسُولِ اللَّهِ صَلَّى اللهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ] فَقَالَ لَهُ النَّبِيُّ صَلَّى اللهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ: «أَتُحِبُّهُ لِأُمِّكَ؟» قَالَ: لَا , قَالَ: «وَكَذَلِكَ النَّاسُ لَا يُحِبُّونَهُ لِأُمَّهَاتِهِمْ» , فَقَالَ: «أَتُحِبُّهُ لِابْنَتِكَ؟» قَالَ: لَا , قَالَ: «وَكَذَلِكَ النَّاسُ لَا يُحِبُّونَهُ لِأَخَوَاتِهِمْ» , فَوَضَعَ رَسُولُ اللَّهِ صَلَّى اللهُ عَلَيْهِ وَسَلَّمَ يَدَهُ عَلَى صَدْرِهِ , فَقَالَ: "اللَّهُمَّ كَفِّرْ ذَنْبَهُ , وَطَهِّرْ قَلْبَهُ , وَحَصِّنْ فَرْجَهُ "
„Pas Allaho Pasiuntinį ﷺ atėjo jaunuolis ir paklausė: „Allaho Pasiuntiny, leisk man (išskirtiniu leidimu) svetimauti.“ Žmonės pradėjo jį žiauriai peikti, bet Pranašas atsisėdo arti jo ir paklausė: „Ar linkėtum to savo motinai?“ Jis atsakė: „ Ne, prisiekiu Allahu, lai Allahas leidžia man tau paaukoti!“ Allaho Pasiuntinys ﷺ pasakė: „Taigi, žmonės nemėgsta to daryti savo motinoms.“ Ir tęsė: „Ar norėtum to savo dukrai?“ Jis atsakė: „Ne.“ Allaho Pasiuntinys ﷺ pasakė: „Taigi, žmonės nemėgsta to daryti savo dukroms.“ Ir tęsė: „Ar norėtum to savo tetai iš tėvo pusės?“ Jis atsakė: „Ne.“ Allaho Pasiuntinys ﷺ pasakė: „Taigi, žmonės nenorėtų to savo tetoms iš tėvo pusės.“ Ir paklausė: „Ar norėtum to savo tetai iš motinos pusės?“ Jis atsakė: „Ne.“ Allaho Pasiuntinys ﷺ pasakė: „Taigi, žmonės nenorėtų to savo tetoms iš motinos pusės.“ Tada Pranašas ﷺ uždėjo savo ranką ant jaunuolio ir pasakė: „O Allah, atleisk jam jo nuodėmę, ir išgrynink jo širdį, ir padaryk jį dorą (apsaugok jo susilaikymą nuo seksualinių nuodėmių).“  
Galima pasakyti, kad ši tradicija yra praktinis auksinės taisyklės pritaikymas, kaip paminėjo Allaho Pasiuntinys ﷺ :
" لا يؤمن أحدكم حتى يحب لأخيه ما يحب لنفسه "
„Nė vienas iš jūsų nėra tikras tikintysis, kol jis nelinki savo broliui to paties, ko norėtų sau.“  
Islamiškoje visuomenėje poliginija apribota iki keturių žmonų. Santuokos sudaromos teisėtai su tinkama vedybų sutartimi, liudininkais ir t.t. Vyras privalo prisiimti visą, savo žmonų ir šiose santuokose gimusių vaikų išlaikymo naštą ir atsakomybę. Visi vaikai yra teisėti ir privalo būti auginami ir jais rūpinamasi abiejų tėvų atsakomybe.
Kas nors gali paklausti: „Jei mes leidžiame vyrams poliginiją, kodėl moterims neleidžiama poliandrija ? Atsakymas labai paprastas, nes gausybė natūralių ir fizinių priežasčių, kaip paminėjome anksčiau, užkerta kelią tokiai galimybei. Beveik visame pasaulyje vyrai turi padėtį, dominavimą ir valdžią namų ūkyje dėl savo natūralaus gebėjimo ir jėgos. Net jei, vardan argumento, nepaisydami vyro stiprybės, tartume, kad moteris turi du ar daugiau vyrų, iškyla klausimas: kas turės aukščiausią valdžią ir vadovavimą namuose, nes tai sukels žalingą konkurenciją, pavyduliavimą, pyktį ir neapykantą tarp vyrų, ko pasekoje įvyks visuomenės žlugimas. Dar daugiau, jei moterims būtų leista ištekėti už kelių vyrų, kuris iš jų būtų teisėtas kūdikio, kurį ji nešioja, tėvas? Ir kaip būtų įtikinamai nustatoma tėvystė? Kaip, po kelių kartų, tokia santvarka atsilieptų visuomenės demografijai? Ar pajėgs vyrai išlikti dori tokios santuokos ribose, ar jaus pagundą ištvirkavimui? Atsakymai į visus šiuos klausimus yra akivaizdūs. Kadangi moteris gali pastoti maždaug tik kartą per metus ir ji gali pastoti vienu metu tik nuo vieno vyro, o vyras nepertraukiamai gali apvaisinti daugiau nei vieną moterį, logiškiau ir natūraliau yra, kad vyras turėtų daugiau nei vieną žmoną, o moteris nesusižadėtų su daugiau nei vienu vyru.
Pagaliau, poliginijoje vyras yra atsakingas už visų savo žmonų ir vaikų išlaikymą, ir taip palaikoma tvarka, kai šitai neįmanoma poliandrijos atveju, todėl visais aspektais, ji yra nepraktiška.
Žemiau pateikiami keleto Vakarų mąstytojų, reikalavusių poliginijos ir laikiusių ją vieninteliu jų visuomenes ištikusių problemų sprendimu, teiginiai:
Gustave Le Bon, įžymus prancūzų mąstytojas, savo knygoje „Arabų civilizacija“ sako:
„Poliginija leidžia visuomenei sumažinti socialinę krizę, išvengiama meilužių problema ir išgydo visuomenę nuo neteisėtų vaikų.“
Annie Besant, savo knygoje „Indų religijos“ sako:
„Senajame Testamente perskaičiau, kad Allahui artimiausias draugas, kurio širdis elgiasi pagal Jo Valią, buvo poliginas. Dar daugiau, Naujasis Testamentas neuždraudė poliginijos, išskyrus kunigus ir bažnyčios tarnus, kuriems reikėjo turėti ir išlaikyti tik vieną žmoną. Senosios indų religijų knygos taip pat leido poliginiją. Deja, lengva kitus kritikuoti dėl jų religinių praktikų. Vienok, keista, kad vakariečiai yra prieš ribotą musulmonų poliginiją, kai savo visuomenėse jie kenčia nuo plataus mąsto prostitucijos ir paleistuvystės. Iš arti patyrinėjus vakarietišką visuomenę pamatysime, kad vos keli tyri, dori ir garbingi vyrai gerbia savo nesuterštus santuokinius ryšius ir gerbia savo santuokas su viena moterimi bei neturi kitų seksualinių ryšių už santuokos ribų. Todėl teiginys, jog visuomenė yra monogaminė yra neteisingas ir netikslus, kai, iš tiesų, vyrai turi meilužes, drauges ir kitas, seksualinių santykių už teisėtos santuokos ribų, galimybes. Jei būtume teisingi, pamatytume, kad poliginija islame apsaugo, palaiko ir gerbia moteris visuomenėje. Poliginija yra geriau už vakarietišką prostituciją, kuri leidžia vyrui turėti meilužę, draugę savo seksualinių troškimų patenkinimui, be pagarbos moters jausmams ir poreikiams. Vyras paliks moterį vos pasieks pasitenkinimą. Vyras neturi meilužei ar draugei jokių socialinių įsipareigojimų. Ji tėra priemonė jo momentinių seksualinių troškimų patenkinimui ar laikinos kompanijos palaikymui. Net jei kai kurie žmonės skelbia, jog poliginija, paleistuvystė ir prostitucija yra blogos ir nepriimtinos, neteisinga ne musulmonams kaltinti musulmonus darant tą patį, nors jo visuomenė tai priima ir toleruoja.“
Ankstesniojo Prancūzijos parlamento narys Mobenar pastebėjo:
„Dabar yra du su puse milijono merginų, kurios negali susirasti vyro, jei, tarkime, kiekvienas jaunas prancūzas ves tik po vieną moterį. Atvirai pareiškiu, kad pilnai tikiu, jog „moteris mėgaujasi sveiku gyvenimu tik tapusi motina.“ Tikiu, kad kiekvienas įstatymas, kurio nuosprendis verčia tokį didžiulį visuomenės narių skaičių gyventi prieštaraujant gamtos dėsniams ir juos atmetant yra tiesiog žiaurus ir laukinis, prieštaraujantis paprasčiausiai teisingumo sampratai.“
1959 metais Jungtinės Tautos paskelbė specialų leidinį, kuriame teigiama:
„Šis leidinys, skaičiais ir statistika, įrodė, kad dabar visas pasaulis stebi neteisėtų vaikų, priešpastatant teisėtus vaikus, problemos augimą. Kai kuriose šalyse neteisėtų vaikų skaičius išaugo 60 procentų. Pavyzdžiui, Panamoje neteisėti gimimai šalyje sudaro net 75 nuošimčius nuo visų gimimų skaičiaus. Tai reiškia, kad trys iš keturių vaikų yra neteisėti, gimę ne santuokoje. Didžiausias neteisėtų gimimų procentas užfiksuotas Lotynų Amerikoje.“
Tuo pačiu metu, leidinys pateikia ir įrodo, kad neteisėtų gimimų skaičius islamiškajame pasaulyje artimas nuliui (palyginus su kitomis šalimis). Leidinio redaktorius pratęsia, sakydamas, kad islamiškosios šalys yra apsaugotos nuo tokios socialinės problemos dėl fakto, kad žmonės praktikuoja poliginiją.

 

 

 

 

 

 

 

Globėjo įtaka santuokos sutarties sudaryme

Islamo jurisprudencijoje, kad santuoka įsigaliotų, yra vienas reikalavimas – visiškas moters sutikimas.
Allaho Pranašas ﷺ pasakė:
" لا تنكح الأيم حتى تستأمر ولا تنكح البكر حتى تستأذن قالوا يا رسول الله وكيف إذنها قال أن تسكت"
„Išsiskyrusioji ar našlė ištekinamos tik joms sutikus, o skaisti mergelė į santuoką žengia tik jai pritarus.“ Jie paklausė: „Ir kaip gi ji pritars, Allaho Pasiuntiny?“ Jis atsakė: „Ji tylės (iš kuklumo ir nerodys nepritarimo).“  
Jei moteris verčiama sutikti su nepageidaujama santuoka, ji gali savo bylą pateikti musulmonų teisėjui ir siekti anuliavimo. Moteris vardu al-Khansa bint Khadam, kuri buvo anksčiau ištekėjusi, o dabar išsiskyrusi ar našlė, atėjo pas Allaho Pasiuntinį ﷺ skųsdamasi, kad jos tėvas privertė ją tekėti už vyro, kurio ji nemėgo. Jis atmetė ir anuliavo santuoką.“  
Kitas reikalavimas – moteris negali už ko nors tekėti be globėjo. Jos tėvas, o jei jis miręs, tada senelis, tėvo brolis, brolis ar net subrendęs sūnus, arba valstybės valdovas, privalo veikti kaip jos globėjas, kad užtikrintų ir apsaugotų jos teises ir kartu su ja pasirašytų vedybų sutartyje. Jo pareiga užtikrinti, kad jaunikis yra nuoširdus ir atitinkantis standartą, kad ji gauna tinkamą kraitį, ir kad sutarties sudarymą liudija du liudininkai, kuriuos ji noriai priima. Visos šios priemonės yra tam, kad būtų apsaugotos jos teisės ir santuokos šventumas.
Allaho Pasiuntinys ﷺ tai išaiškino pasakydamas:
" لا نكاح إلا بولي"
„Be globėjo nėra santuokos.“  
Ir kitoje versijoje:
" لاَ نِكَاحَ إِلاَّ بِوَلِىٍّ وَالسُّلْطَانُ وَلِىُّ مَنْ لاَ وَلِىَّ لَهُ ."
„Santuoka įmanoma tik su globėju, ir valdovas yra globėjas tų, kurios neturi globėjo.“  
Taigi, jei ji pabėgo ir ištekėjo, tokia santuoka laikoma neteisėta, kaip pareiškė Pranašas ﷺ :
" أيما امرأة لم ينكحها الولي فنكاحها باطل فنكاحها باطل فنكاحها باطل. فإن أصابها فلها مهرها بما أصاب منها . فإن اشتجروا فالسلطان ولي من لا ولي له "
„Kiekvienos, be globėjo sutikimo, ištekėjusios moters santuoka yra negaliojanti, jos santuoka yra negaliojanti, jos santuoka yra negaliojanti. Jei vyras turėjo su ja lytinių santykių, ji privalo pasilikti kraitį (kurį ji gavo) už jo intymumą su ja, o jei jie susiginčija – valdovas yra globėjas tų, kurie neturi globėjo.“  
Kaip anksčiau paminėta apie dukterų teises, mergelė ar ne, moters teisė yra laisva valia priimti ar atmesti santuokos pasiūlymą. Globėjas yra tik tam, kad apsaugotų jos interesus. Faktas, jog valdovas tampa teisėtu globėju, kad užtikrintų, jog viskas yra tvarkinga ir nevykdoma jokia nusikalstama neteisybė, tik sutvirtina santuokos sutarties ir jos teisių islame šventumą.
Kadangi moteris išlieka natūraliai silpnesniąja, islamiškoji jurisprudencija sudarė principus ir įstatymus, kad apsaugotų jos interesus, gerbūvį, ir išlaikytų jos teises. Tėvas, motina, ir kiti susirūpinę giminaičiai, jei reikia, padeda išsirinkti tinkamiausią vyrą, nes visi siekia jai laimės ir nė vienas nelinki jai tapti nepavykusios santuokos auka. Santuokos tikslas yra įkurti amžiną ryšį tarp vyro ir moters bei mylinčius ir sveikus namus vaikams, o ne tik tam tikrų troškimų patenkinimui. Kadangi moterys, bendrai paėmus, yra už vyrus jausmingesnės ir lengviau paveikiamos ir patraukiamos išvaizdos nei gilesnių dalykų, islamo jurisprudencija suteikė globėjui teisę atsisakyti ir atmesti besiperšančiųjų pasiūlymus, jei jie nėra tinkama ir gera pora. Vyriška globa, šiuo atveju, tėra natūraliai jiems duotas valdžios ir atsakomybės vaidmuo. Dar daugiau, nepaneigiama, jos vyrai, būdami tos pačios lyties, geriau sugeba įvertinti tam tikras kito vyro savybes, bei pajėgesni įžvelgti tas vyro savybes, kurios labiausiai tinka jo dukteriai ar kitai, jo globoje esančiai, moteriai. Žinoma, jis klausia žmonos ir kitų susirūpinusių moterų patarimų renkantis jaunikį. Jei pasipiršo tinkamas vyras, o globėjas atsisakė be jokios rimtos priežasties, tuomet globėjo pareigos gali būti užginčytos teisme. Globėjo pareigos tada perduodamos artimiausiam vyriškos lyties moters giminaičiui, o jei ji neturi atsakingo giminaičio, musulmonų teisėjas paskiria globėją.
Galiausiai, tikrasis poros suderinamumo santuokai matas įvardintas Allaho Pranašo ﷺ teiginyje:
"إذا أتاكم من ترضون دينه وخلقه فزوجوه إلا تفعلوه تكن فتنة في الأرض وفساد كبير "
„Jei pas jus atėjo vyras su vedybų pasiūlymu, ir jus tenkina jo religingumas ir moralė, tai ištekinkite už jo (savo dukterį ar jūsų globoje esančią giminaitę). Nes jei to nepadarysite, žemėje pasklis fitnah (didžiuliai neramumai), ir plačiai paplis korupcija.“  
Gerai islamiškus įsipareigojimus suprantantis ir turintis tvirtas vertybes vyras gerbs savo žmoną, bus jai teisingas ir doras , net jei ir nemylės jos.
Finansinė ir moralinė atsakomybė namų ūkyje

Allahas Aukščiausiasis Šlovingame Korane teigia:
{الرِّجَالُ قَوَّامُونَ عَلَى النِّسَاءِ بِمَا فَضَّلَ اللَّهُ بَعْضَهُمْ عَلَى بَعْضٍ وَبِمَا أَنْفَقُوا مِنْ أَمْوَالِهِمْ فَالصَّالِحَاتُ قَانِتَاتٌ حَافِظَاتٌ لِلْغَيْبِ }
„Vyrai yra prižiūrėtojai žmonų savo ir yra aukščiau žmonų dėl to, kad Allahas suteikė vieniems pranašumą prieš kitus, ir dėl to, kad jie leidžia iš savo turto.“
(Koranas, 4:34)
Ši aja pabrėžia, kad vyras atsakingas už namų ūkio finansus ir moralę. Imtis šių atsakomybių vyrus verčia jų natūralios, fizinės ir socialinės savybės, dėl kurių jie yra stiprioji lytis ir fiziškai pajėgūs dirbti be mėnesinių, nėštumo, žindymo ir ankstyvosios vaiko priežiūros naštos. Vyras yra savo namų ūkio globėjas - „savo bandos ganytojas“, kaip sakoma anksčiau paminėtoje sparnuotoje frazėje – ir jo bus paklausta ir atsiskaityta už visą atsakomybę. Moterys, dėl savo biologinės sandaros, yra silpnoji lytis, biologiškai, emociškai ir socialiai sukurtos vaikų išnešiotojos ir namų židinio kurstytojos vaidmeniui. Jos labiau apdovanotos intuicija ir emociniu intelektu. Tai jų natūralus, pilnai gerbiamas ir saugomas, vaidmuo. Dėl mėnesinių, nėštumo, gimdymo, slaugymo ir nepertraukiamos vaiko priežiūros skausmų ir naštos, moterims dažnai prireikia įvairios trukmės poilsio, todėl joms nereikia nešti papildomos finansinės ir profesinės atsakomybės namų ūkio palaikymui ir išlaikymui. Visi šie rūpesčiai veikia moters protinę būklę bei atsispindi jos gyvenime, požiūryje ir elgesyje. Tokia padėtis moteriai natūraliai suteikiama daugelyje civilizacijų, bet dažnai su daugybe neteisybės, kaip jau buvo paminėta.
Įžymus egiptiečių rašytojas Abbas Mahmoud al-Akkad pažymėjo:
„Moterys turi ypatingą emocionalumą, kuris skiriasi nuo vyro emocionalumo. Mažo vaiko draugija reikalauja daugybės panašumų ir skirtumų tarp vaiko mentaliteto ir jo kompanionės – motinos. Ji turi suprasti, ko jis nori, ko jam reikia, ir kaip jis mąsto ar jaučiasi. Šio poreikio išpildymui moteris yra daug jautresnė emocijoms. Dėl šios priežasties moteriai yra sunku išlikti tvirta, nuožmia ir ryžtinga, kai prireikia.“
Nobelio premijos laureatas dr. Aleks Liberelle, iliustruodamas natūralius organinius moters ir vyro skirtumus, pasakė:
„Dalykai, kuriais skiriasi vyras nuo moters, neapsiriboja lytiniais organais, gimdos buvimu ar nėštumu. Šie dalykai taip pat neapsiriboja vyrų ir moterų mokymo metodų skirtumais. Iš tiesų, šie skirtumai ir biologės prigimties. Skiriasi vyro ir moters kūno audiniai. Taip pat skirtinga ir jų kūnų chemija. Tam tikros liaukos išskiria tam tikrą sekretą, kuris tinkamas tik tai konkrečiai lyčiai. Moteris visiškai skiriasi nuo vyro dėl jos kūne kiaušidžių išskiriamų medžiagų.“
Kviečiantieji į visišką vyro ir moters lygybę nepaiso pamatinių faktų ir esminių skirtumų. Moters lygių teisų atstovai reikalauja vyrui ir moteriai suteikti vienodo tipo išsilavinimą, vienodo tipo darbą, atsakomybę, pareigas ir pan. Šis absurdas nepaiso moters prigimties ir esminių fizinių, protinių, emocinių ir socialinių bruožų. Kiekviena moters kūno ląstelė, maitinama moteriškais hormonais, pasižymi moteriškumu, kaip ir vyras turi išskirtinių savybių ir hormonų. Ar jie akli, tikėdamiesi lygybės? Ar jie nemato, kad kiekvienas vyro ir moters organas yra nepakartojamas ir skiriasi vienas nuo kito? Vyro ir moters centrinė nervų sistema veikia tiksliai taip, kaip reikia jų atitinkamiems vaidmenims gyvenime. Mes privalome susitaikyti su tokiais natūraliais dėsniais ir judėjimais, kokie jie yra, nesiekdami jų pakeisti, suardyti ar įsikišti. Dėl jų pačių naudos, vyrai ir moterys turėtų remtis savo natūraliais talentais ir dovanomis, ir nenukrypti į kitos lyties mėgdžiojimą, kuris tiktai priveda iki piktnaudžiavimo savo ir kitų atžvilgiu. Kitas faktorius yra gerai žinomas faktas, kad vyro kaulai ir raumenys natūraliai sunkesni ir stipresni už moterų. Vyrai gali atlikti sunkesnius fizinius darbus, kai moterys fiziškai nepajėgios panašiai fizinei ištvermei. Tai kitas įrodymas, jog vyrai natūraliai apdovanoti ir tinkami finansinės ir profesinės lyderystės vaidmeniui namų ūkyje, pasitariant su savo geriausiomis antromis pusėmis (žmonomis), o tai yra bendra taisyklė islame, kaip jau buvo paminėta anksčiau.

 

 

 

 

 

 

Nužudymas dėl garbės

Kai kuriose tradicijomis ir gentiniais papročiais paremtose visuomenėse egzistuoja paprotys, suteikiantis vyrui tokį dominuojantį vaidmenį. Jei įtariama, kad jo moterų garbė, net be tinkamo įvertinimo, suteršta paleistuvyste iš moters pusės, vyras nužudo ją, kad apsaugotų savo garbę. Dėl kai kurių nesąžiningų žmonių, tebedarančių tokius dalykus, ir tų, kurie pritaria, kad tai tęstųsi, žiniasklaida išpūtė šią situaciją.
Atsakymas į tai – paprastas. Pradžiai, žmonėms draudžiama patiems taikyti įstatymus ir tokiu būdu bausti remiantis nepatikrintais kaltinimais svetimavimu, nes liudijimo taisyklės islame labai griežtos. Todėl, tai yra tiesioginis islamo teisės pažeidimas. Jei teismas, įvertinęs visas aplinkybes ir surinkęs įrodymus, nusprendžia buvus atvirą, iš anksto suplanuotą, žmogžudystę, už ją baudžiama pagal islamo teisės teisingumo ir atpildo įstatymą. Deja, tokia apgailėtina padėtis yra dėl šiose šalyse veikiančių sekuliarių įstatymų, o politikai, siekdami politinio pranašumo, tenkina genčių ir kitus lyderius ir šiems neteisingiems papročiams leidžia toliau gyvuoti. Jei būtų įtvirtinta ir taikoma islamo teisė, jos sunkiomis bausmėms už svetimavimą, paleistuvystę, žmogžudystę ir t.t. patenkintų musulmonų bendruomenę: žmonės tikėtų, kad pasiekta teisybė ir taip būtų apmaldytas keršto troškimas.

Teisė skirtis priklauso vyrui

Iki islamo skyrybos buvo išskirtinai vyro rankose. Tai buvo prieš moteris nukreiptas ginklas: norėdamas jai pakenkti, jis su ja išsiskirdavo, o jei užsinorėdavo – pasiimdavo ją atgal. Nebuvo jokių nustatytų taisyklių ir moteris šiame reikale neturėjo jokių teisių. Todėl Allahas Aukščiausiasis panaikino šią neteisybę apreiškęs ają, kurioje sakoma:
{الطَّلَاقُ مَرَّتَانِ فَإِمْسَاكٌ بِمَعْرُوفٍ أَوْ تَسْرِيحٌ بِإِحْسَانٍ}
„Skyrybos – dvigubos: po jų – arba sulaikyti žmoną priimtinomis sąlygomis, arba paleisti ją geruoju.“
(Koranas, 2:229)
Kaip pagalba santuokos išgelbėjimui, net jei esama skirtumų, musulmonas vyras, sekdamas Pranašo ﷺ sunnos, išsiskirti su žmona gali tik kai ji yra tyra nuo mėnesinių ir jis mėnesį neturėjo su ja lytinių santykių. Kadangi skyrybų paskelbimui yra laukimo laikotarpis, jis suteikia laiko pykčiui nurimti ar nesusipratimams išsispręsti bei yra laiko kitiems šeimos nariams ir tarpininkams padėti susitaikyti. Jei jie ir toliau ketina skirtis, tada moteris privalo laukti tris menstruacijų ciklus. Per šį laikotarpį, vyras gali ją garbingai „susigrąžinti“. Tai būtų skaičiuojama kaip pirmosios skyrybos ir sugrįžimas. Jei, praėjus laukimo periodui, vyras paleidžia moterį, ji bus pilnai pirmą kartą išsiskyrusi ir laisva tekėti už kito vyro. Jos pirmasis vyras gali ją vėl vesti su nauja vedybų sutartimi, jei jie abu taip nuspręstų. Jei jie susituokia, ir jis vėl su ja išsiskiria, jis gali ją „susigrąžinti“ per trijų menstruacijų ciklų laikotarpį, ir tai jau bus dvejos skyrybos ir sugrįžimai. Po dvejų skyrybų ir sugrįžimų, jei jis išsiskirtų su ja trečią kartą, tai jau būtų galutinės ir atskiriančiosios skyrybos, po kurių jiems draudžiama vėl tuoktis, nebent ji, išlaukusi nustatytą trijų menstruacinių ciklų laikotarpį, laisva valia ištekėtų už kito vyro, neturėdama tikslų pasinaudoti šia santuoka, kad vėliau galėtų teisėtai ištekėti už savo buvusio vyro. Jei, dėl kokių nors priežasčių, ji išsiskiria su antruoju vyru, tik tuomet, ir tik su sąlyga, kad nebuvo išankstinio planavimo šios taisyklės apėjimui, ji gali tekėti už savo pirmojo vyro. Visos šios priemonės yra tam, kad būtų apsaugota šeima ir santuokinio ryšio šventumas, bei vyro ir moters teisės. Laukimo periodas yra tam, kad būtų nustatytas nėštumas. Jei moteris nėščia, ji turi laukti gimdymo, ir tik po jo ji gali tekėti už kito vyro.
Skyrybos islame leidžiamos, kad būtų išvengta žalos dėl nesutaikomų skirtumų. Tam tikrais atvejais jų gali prireikti. Skyrybos turi griežtas taisykles, kad būtų apsaugotos visų dalyvių teisės ir interesai: vyro, žmonos ir vaikų. Kai kurios iš jų buvo paminėtos anksčiau.
Tam tikrais atvejais, kai skyrybos neišspręstų problemos ir sukeltų nepataisomos žalos vienam iš sutuoktinių, ir neduotų jokios naudos, skyrybos gali būti uždraustos.
Islamo jurisprudencija įpareigoja ieškoti sprendimų, kai vyrą su žmona ištinka krizė, kad būtų išvengta skyrybų. Allahas Aukščiausiasis Šlovingame Korane teigia:
{ وَإِنِ امْرَأَةٌ خَافَتْ مِنْ بَعْلِهَا نُشُوزًا أَوْ إِعْرَاضًا فَلَا جُنَاحَ عَلَيْهِمَا أَنْ يُصْلِحَا بَيْنَهُمَا صُلْحًا وَالصُّلْحُ خَيْرٌ وَأُحْضِرَتِ الْأَنْفُسُ الشُّحَّ وَإِنْ تُحْسِنُوا وَتَتَّقُوا فَإِنَّ اللَّهَ كَانَ بِمَا تَعْمَلُونَ خَبِيرًا (128 }
„Ir jeigu žmona bijo savojo vyro rūstybės arba jis jos vengia, tai nėr jiems nuodėmė nuoširdžiai susitaikyti. Juk santaika – geriau.“
(Koranas, 4:128)
Allahas Aukščiausiasis taip pat sako:
{وَإِنْ خِفْتُمْ شِقَاقَ بَيْنِهِمَا فَابْعَثُوا حَكَمًا مِنْ أَهْلِهِ وَحَكَمًا مِنْ أَهْلِهَا إِنْ يُرِيدَا إِصْلَاحًا يُوَفِّقِ اللَّهُ بَيْنَهُمَا إِنَّ اللَّهَ كَانَ عَلِيمًا خَبِيرًا }
„O jeigu jūs bijote judviejų skyrybų, tai pasiųskite teisėją iš jo šeimos ir teisėją iš jos šeimos; jeigu jie pageidaus susitaikymo, tai Allahas jiems padės. Iš tiesų Allahas – Žinantis, Išmanantis!“
(Koranas, 4:35)
Vienas natūraliausių ir logiškiausių būdų, kaip padėti išlaikyti santuoką sėkmingą, yra didesnės kontrolės skyrybų procesui suteikimas vyrui, o ne moteriai, nes būtent vyras privalo finansiškai išlaikyti savo žmoną, namų ūkį bei šeimą ir turi aukščiausią atsakomybę už jų gerbūvį. Todėl jis privalo racionaliai įvertinti situaciją, ir skaudžias skyrybų pasekmes: didžiulį finansinį ir emocinį praradimą. Vyras praras kraitį, kurį sumokėjo už vedybas ir turės mokėti alimentus vaiko išlaikymui, o taip pat, papildomai, naujos išlaidos kitai santuokai. Visa tai įvertinęs, vyras nesiskirs vos užėjus pykčiui, permainoms ar trumpalaikei emocijai.
Vyras, bent jau teoriškai, lengviau kontroliuoja savo pereinamus jausmus ir asmenines reakcijas, kai nuliūsta dėl gyvenimo smulkmenų, ypatingai ginčuose su žmona. Skyrybos neturėtų būti žaibiška reakcija į nedideles kančias, nesusipratimus ar požiūrių skirtumus, bet kaip galutinė išeitis, kai gyvenimas darosi pavojingai problemiškas ir nebetoleruotinas, ir kai abu sutuoktiniai baiminasi negalėsią laikytis Allaho ir Jo Pranašo ﷺ nustatytų ribų dėl pagarbaus elgesio vienas kito atžvilgiu.
Islamo jurisprudencija leidžia moteriai, jos reikalavimu, anuliuoti santuoką, kai vyras prieš ją fiziškai ir emociškai smurtauja. Moters santuoka taip pat gali būti anuliuota dėl šių bendrų priežasčių:
a)    jei vyras yra impotentas ir negali atlikti santuokinių pareigų;
b)    arba jei vyras, dėl kokių nors priežasčių, atsisako turėti su žmona lytinių santykių ir patenkinti jos teisėtus poreikius;
c)    arba jei po vestuvių tapo neįgaliu, susirgus nepagydoma liga;
d)    arba jei suserga kokia nors venerine ar reprodukcinės sistemos liga, kuri galėtų pakenkti žmonai ar dėl kurios ji galėtų prarasti savo potraukį būti su savo vyru. Taigi, matome, kad moteris turi teisę siekti atskyrimo nuo vyro dėl teisėtų priežasčių daugelyje situacijų, lygiai kaip ir vyras turi teisę siekti skyrybų. Jei žmona pasiekia savo kantrybės ribą ir bjaurisi savo vyru, jaučia, kad gyvenimas nebe pakeliamas, - tuomet ji turi teisę išsiskirti. Šios formos skyrybos vadinamos anuliavimu, arba „khula“, kai moteris sumoka kompensaciją grąžindama kraitį arba dalį kitos nuosavybės. Kompetentingas musulmonų teisėjas išnagrinės konkrečią bylą, kai vyras atsisako sutikti su žmonos reikalavimu ir, jei šis reikalavimas pripažįstamas pagrįstu ir galiojančiu, teisėjo sprendimas bus moters naudai.


Moters teisė paveldėti

Allahas Aukščiausiasis Šlovingame Korane teigia:
{ يُوصِيكُمُ اللَّهُ فِي أَوْلَادِكُمْ لِلذَّكَرِ مِثْلُ حَظِّ الْأُنْثَيَيْنِ }
„Įsako jums Viešpats dėl jūsų vaikų: vyrui dalį, atitinkančią dviejų moterų dalį.“                                           (Koranas, 4:11)
Nesuprantantieji islamo kaltina islamą neteisybe moterų atžvilgiu paveldėjimo klausimu. Jie prieštarauja, jog neteisinga vyrui duoti dvigubai daugiau nei moteriai, net kai jie yra tų pačių tėvų vaikai. Allahas Aukščiausiasis Korane ir sunnoje pateikė pilną detalų moterų paveldėjimo būdą, ir jei žmogus apmąstytų detales, jis ar ji atrastų tokios nuomonės klaidingumą.
Pradžiai, Allahas nustatė visas dalis kiekvienam giminaičiui, pagal jų ryšį su mirusiuoju. Ir Jis Išmintingiausiasis sako:
 لِلرِّجَالِ نَصِيبٌ مِمَّا تَرَكَ الْوَالِدَانِ وَالْأَقْرَبُونَ وَلِلنِّسَاءِ نَصِيبٌ مِمَّا تَرَكَ الْوَالِدَانِ وَالْأَقْرَبُونَ مِمَّا قَلَّ مِنْهُ أَوْ كَثُرَ نَصِيبًا مَفْرُوضًا
„Vyrams – dalis iš to, ką paliko tėvai ir artimieji, ir moterims – dalis iš to, ką paliko tėvai ir artimieji, - iš to, kas mažai arba daug. Tokia privaloma dalis.“        (Koranas, 4:7)
Allahas nustatė tris moters paveldėjimo dalies tipus:
a. Moteris gaus lygią dalį kaip ir vyras.
b. Moteris gaus lygią arba šiek tiek mažesnę dalį nei vyras.
c. Moteris gaus perpus mažiau nei vyras.
Tai reiškia, kad mažiausia jos dalis yra pusė, o turint omeny, jog moteris, vaikas, sesuo, žmona ar motina, neturi pastovios finansinės atsakomybės, o ši atsakomybė visada yra šeimos vyro - tai iš tiesų labai dosnu.
Besidomintieji šio dalyko detalėmis, turėtų peržvelgti knygas apie specialią islamo žinių šaką - „Paveldėjimo ir turto dalybų mokslą.“
Šiose knygose nagrinėjami visi įmanomi turto dalybų būdai, ir visų giminaičių paveldėjimo dalys pagal Koraną ir sunną. Prieš priimant nuosprendį apie islamo „neteisybę dėl moterų paveldėjimo“, turėtume giliau patyrinėti šį dalyką.
Skirtingai nuo visų kitų visuomenių, islamiškoji jurisprudencija pateikia taisykles visiems žmonių reikalams, kad jų gyvenimas būtų harmoningas. Žmogui duotos instrukcijos kaip jam gyventi ir leisti savo turtą, bei ką su juo daryti po savininko mirties. Skirtingai nuo kitų socialinių sistemų, gyvenime žmogus gali su savo turtu elgtis kaip tinkamas, bet jo testamentas pagal islamo teisę turi tam tikrus apribojimus. Testamentu jis gali palikti kam nori tik trečdalį savo turto, o likusioji dalis išdalinama pagal Korane apreikštą paveldėjimo įstatymą.
Garsioje tradicijoje, sunkiai sergantis Kompanionas Sad ibn Abi Uakkas pareikalavo atiduoti didžiąją jo turto dalį arba pusę viso turto labdarai, nes jis buvo labai turtingas ir turėjo tik vieną dukterį. Allaho Pasiuntinys ﷺ uždraudė jam taip padaryti ir leido labdarai atiduoti tik trečdalį turto. Jis ﷺ pasakė:
" الثلث والثلث كبير أو كثير إنك أن تذر ورثتك أغنياء خير من أن تذرهم عالة يتكففون الناس وإنك لن تنفق نفقة تبتغي بها وجه الله إلا أجرت بها حتى ما تجعل في في امرأتك"
„Trečdalį, ir trečdalis yra daug. Ir geriau palikti savo paveldėtojus turtingais, nei palikti juos nepasiturinčiais ir maldaujančiais iš žmonių. Tu nieko neišleisi siekdamas Allaho veido, bet būsi apdovanotas už vartojimą, net ir už maisto kąsnį, įdėtą į žmonos burną.“  
Svarbu paminėti, kad daugelyje civilizacijų, žmogaus įstatymai paklūsta įtakingųjų įgeidžiams: duoti ar neduoti, kaip jam užsinori, net ir neteisingai. Dar daugiau, dažnai šiose visuomenėse nėra įstatymų, kurie įpareigotų vyrą finansinei atsakomybei, o moterį nuo jos atleistų. O pagal islamą, vyras privalo pasirūpinti visais finansiniais, nuo jo priklausančių moterų, poreikiais iki jos ištekės. Nuo to momento, kai moteris išteka, jos finansiniai poreikiai tampa vyro prievole. Po vyro mirties, našle privalo pasirūpinti sūnus ar kitas vyriškos lyties giminaitis.
Todėl, „teisingos“, „vienodos“ paveldėjimo dalies reikalavimas musulmonui ir musulmonei, kurie turi skirtingas finansines pareigas ir atsakomybes, yra neteisingas. Kaip tik visiškai teisinga tėvo, motinos ar kitų turto paveldėjime teikti pirmenybę vyriškos lyties paveldėtojui, dėl jo finansinės atsakomybės. Turint visa tai omenyje, jog pagal islamo teisę moteris gali paveldėti pusę vyro dalies, o kartais ir lygią dalį, iš tiesų yra teisinga ir dosnu.
Gustave Le Bon savo knygoje „Arabų civilizacija“ sako:
„Korane pateikti paveldėjimo principai yra labai teisingi. Skaitantysis Koraną gali suprasti šių paveldėjimo principų teisingumą iš pacituotų ajų. Taip pat turėčiau atkreipti dėmesį į bendrų įstatymų ir taisyklių, išvestų iš šių ajų, didžiulį efektyvumą. Aš palyginau britų, prancūzų ir islamo paveldėjimo įstatymus ir atradau, kad islamas suteikia žmonoms paveldėjimo teisę, kurios nėra mūsų įstatymuose, nors vakariečiai mano, kad musulmonai vyrai neteisingi moterims.“
Taipogi, pagal islamą, ant šeimos vyrų pečių yra „kraujo pinigų“ mokėjimas, šia svarbia tema dar padiskutuosime.
Moterų liudijimas

Allahas Aukščiausiasis Šlovingame Korane teigia:
{وَاسْتَشْهِدُوا شَهِيدَيْنِ مِنْ رِجَالِكُمْ فَإِنْ لَمْ يَكُونَا رَجُلَيْنِ فَرَجُلٌ وَامْرَأَتَانِ مِمَّنْ تَرْضَوْنَ مِنَ الشُّهَدَاءِ أَنْ تَضِلَّ إِحْدَاهُمَا فَتُذَكِّرَ إِحْدَاهُمَا الْأُخْرَى }
„Ir imkite liudininkais du iš jūsų vyrų. O jeigu nebus dviejų vyrų, tai – vyrą ir dvi moteris, su kuriom sutinkat kaip su liudininkėm, tam reikalui, kad jei viena suklystų, tai antroji jai primintų.“
(Koranas, 2:282)
Allahas išaiškino, kad būtų užtikrintos kitų teisės, liudijimai galioja tik tuomet, kai liudija du vyrai arba vyras ir dvi moterys.
Dieviškąja išmintimi moterys apdovanotos labai jautriomis emocijomis, švelniais jausmais ir polinkiu rūpintis ir mylėti kitus šeimos narius. Dėl to natūrali moters pareiga yra vaikų gimdymas, rūpinimasis jais ir jų poreikių tenkinimas. Įtakojama šių emocinių ypatybių, ji gali pasekti savo jausminiu polinkiu ir atitrūkti nuo žiaurios realybės dėl emocinio įsijautimo į bylą. Moters meilės ir gerumo jausmai gali paveikti jos, kaip liudininkės, suvokimą, ir todėl ji gali iškraipyti istoriją ir liudijimą. Norėtume atkreipti dėmesį į esminius islamo teisinės ir teisminės sistemos principus, kurie teigia, jog byla negali būti tęsiama, jei dėl bylos radosi abejonių. Todėl, dviejų moterų liudijimo tikslas yra panaikinti tokias abejones.
Be liudijimo dėl kitų žmonių teisių, islamas suteikė moteriai visišką finansinę laisvę ir nepriklausomybę bei galimybę, kaip ir vyras, spręsti finansinius klausimus. Tačiau, dėl natūralaus moters gyvenimo vaidmens – vaikų auginimo ir rūpinimosi šeima, moteris turi likti namuose ilgiau už vyrus, todėl jos žinios ir patirtis apsiriboja dalykais, kuriais ji užsiėmusi didžiąją savo gyvenimo dalį.
Klaidinga kaltinti, kad dviejų moterų liudijimo prilyginimas vieno vyro liudijimui yra moters intelektualumo įžeidimas ar jos principingumo nuvertinimas. Jei tai būtų tiesa, vienos moters liudijimo nepakaktų kituose moterų reikaluose. Islamo jurisprudencija priima moters liudijimą visuose privačiuose reikaluose, kaip moters skaistumo patvirtinimas, vaiko gimimas, moters lytinių defektų ištyrimas ir kiti reikalai, kuriems reikalingas tyrimas dėl iškilusio nesutarimo. Tuo pačiu prisiminkime, kad islamo teisė atmeta vienintelio vyro liudijimą net nereikšmingiausiuose dalykuose, kaip pinigų skolinimas, pasiskolinimas ar kitokie sandėriai, nes privalo būti du liudininkai. Ypatingai svarbiose bylose, moters liudijimas turi būti sudubliuotas, kad būtų išsaugotos ir įrodytos asmeninės teisės visuomenėje, remiantis patikimu ir neabejotinu liudijimu.
Atkreipkime dėmesį, kad liudijimas islame yra ne privilegija, bet našta, kurios kiekvienas stengiasi išvengti, ir dėl šios priežasties Allahas Aukščiausiasis liepia žmonėms nevengti to daryti ir liudyti. Allahas Aukščiausiasis Šlovingame Korane sako:
“وَلَا يَأْبَ الشُّهَدَاءُ إِذَا مَا دُعُوا “
„Ir tegul neatsisako šaukiami liudyti.“
(Koranas, 2:282)
Kreipimasis yra bendras – į vyrus ir moteris. Visame pasaulyje daugybė žmonių bando išvengti buvimo liudininkais, ir bando išsisukti nuo liudijimo, nes tam reikia eiti į teismą, sėstis ant liudininko pakylos, prisiekti kalbėti tiesą, būti kryžmiškai apklausiamam ir daug kitų sunkumų. Liudininkas gali patirti finansinių ir fizinių sunkumų ar sulaukti grasinimų. Todėl islamas stengiasi apsaugoti moteris nuo tokių sunkumų, nebent ji turi porininkę, kuri liudytų kartu su ja, klausimais, kuriems prireikia įvairių parodymų.
Vieno vyro liudijimas nepriimamas finansiniuose reikaluose, nes turi būti dviejų vyrų, ar vieno vyro ir dviejų moterų, parodymai, kad įrodytų ieškovo finansinę teisę. Neteko girdėti ką nors manant, kas šis reikalavimas įžeidžia vyro intelektualumą ar prieštarauja jo teisėms. Tai tik įrodo, kad reikalavimo tikslas yra apsisaugoti nuo neteisingų kaltinimų ir išvengti klaidų.
Kai kuriais atvejais abiejų vyro ir moters liudijimas yra lygiavertis. Pavyzdžiui, žmonos liudijimas yra lygus vyro liudijimui, kai vyras kaltina savo žmoną svetimavimu ir jis neturi tam įrodymų. Allahas Aukščiausiasis Šlovingame Korane teigia:
{وَالَّذِينَ يَرْمُونَ أَزْوَاجَهُمْ وَلَمْ يَكُنْ لَهُمْ شُهَدَاءُ إِلَّا أَنْفُسُهُمْ فَشَهَادَةُ أَحَدِهِمْ أَرْبَعُ شَهَادَاتٍ بِاللَّهِ إِنَّهُ لَمِنَ الصَّادِقِينَ وَالْخَامِسَةُ أَنَّ لَعْنَتَ اللَّهِ عَلَيْهِ إِنْ كَانَ مِنَ الْكَاذِبِينَ وَيَدْرَأُ عَنْهَا الْعَذَابَ أَنْ تَشْهَدَ أَرْبَعَ شَهَادَاتٍ بِاللَّهِ إِنَّهُ لَمِنَ الْكَاذِ وَالْخَامِسَةَ أَنَّ غَضَبَ اللَّهِ عَلَيْهَا إِنْ كَانَ مِنَ الصَّادِقِينَ
„O tie, kurie meta kaltinimą savo žmonoms, ir jie neturi liudininkų, išskyrus save pačius, tai kiekvieno jų liudijimas – keturi liudijimai Allahu, kad jis teisus, o penktasis, - kad Allaho prakeiksmas (krinta) ant jo, jeigu jis melagis. Ir atmetama bausmė jai, jeigu jinai patvirtins keturiais liudijimais Allahui, jog jis melagis, o penktasis, - kad Allaho pyktis užgrius ant jos, jeigu jis teisus.“
(Koranas, 24:6-9)

Keliavimas be vyriškos lyties palydovo

Pranašas ﷺ pasakė:
" لا تسافر المرأة إلا مع ذي محرم ولا يدخل عليها رجل إلا ومعها محرم" فقال رجل يا رسول الله: إني أريد أن أخرج في جيش كذا وكذا وامرأتي تريد الحج؟ فقال:" اخرج معها"
„Moteris privalo keliauti su machram (jos vyru ar kitu vyru, už kurio, pagal islamo jurisprudenciją, ji negali tekėti). Vyras gali įžengti į moters namus tik kartu su ja esant jos machram.“ Atsistojo vienas vyras ir Allaho Pranašo ﷺ paklausė: „O Allaho Pasiuntiny! Mano žmona keliaus į chadžą (piligriminė kelionė), kai aš norėsiu dalyvauti mūšyje, ką turėčiau daryti?“ Allaho Pranašas ﷺ pasakė: „Keliauk su ja.“  
Moters asmenybės ir garbės apsaugai, šioje tradicijoje išsakyta islamiška taisyklė draudžia kiekvienai moteriai, tiek jaunai, tiek ir vyresnio amžiaus, netekėjusiai ir ištekėjusiai, keliauti vienai be machram palydovo. Vyras turi būti iš tų, už kurių moteriai visam laikui uždrausta tekėti dėl artimo kraujo ryšio, pavyzdžiui, tėvas, brolis, dėdė, sūnus ar brandos sulaukęs sūnėnas ir t.t. Kai kas galėtų pasakyti, jog toks reikalavimas apriboja moters laisvę ir jos pamatinę teisę judėti. Šios taisyklės tikslas yra ne sukliudyti moteriai keliauti, bet išlaisvinti ją nuo skriaudos ir priekabiavimo, taip apsaugant jos teisę į orumą. Keliavimas gali būti sunkus ir pavojingas, o kadangi moteris fiziškai yra silpnesnė už vyrus, bei gali būti nėščia, per mėnesines, žindanti ar serganti, jai labiau reikia pagalbos ir patarnavimo. Moterys taipogi paprastai yra emocionalesnės ir lengviau sužavimos. Jos labiau prieinamos aukų ieškantiems nesąžiningiems ir nedoriems vyrams.
Anas  pasakė:
عَنْ أَنَسٍ ـ رضى الله عنه ـ أَنَّ النَّبِيَّ صلى الله عليه وسلم كَانَ فِي سَفَرٍ، وَكَانَ غُلاَمٌ يَحْدُو بِهِنَّ يُقَالُ لَهُ أَنْجَشَةُ، فَقَالَ النَّبِيُّ صلى الله عليه وسلم ‏ "‏ رُوَيْدَكَ يَا أَنْجَشَةُ، سَوْقَكَ بِالْقَوَارِيرِ ‏"‏‏.‏ قَالَ أَبُو قِلاَبَةَ يَعْنِي النِّسَاءَ‏.‏
„Pranašo ﷺ kelionės metu vergas Andžaša jodamas skandavo (dainavo) kupranugariams, kad šie paskubėtų. Pranašas ﷺ pasakė: „Andžaša, gink kupranugarius su stiklo taurėmis iš lėto!“ Abu Kilaba pasakė: „Stiklo taurėmis“ jis turėjo omenyje (kupranugariais jojančias) moteris.“  
„Trapių stiklų“ frazė apibūdina karavano jojikių moterų prigimties, lengvai sudaužomos ar sutrukdomos, trapumą ir švelnumą.
Kaip žinome, esama tokių nedorų, blogų ir žiaurių vyrų, kurie tyko ir siekia pasinaudoti jautriomis, lengvatikėmis, keliaujančiomis po vieną moterimis. Tokius nedorus vyrus domina apiplėšimas, suktybė, suviliojimas arba išprievartavimas. Štai kodėl moteriai labai reikalinga kieno nors priežiūra, apsauga ir pasirūpinimas jos ypatingais poreikiais kelionės metu; ir apsaugos nuo svetimų ir galimų plėšrūnų. Islame moters machram saugo ir patarnauja jai su didžiausiu nuoširdumu, nes tai yra jo natūrali prievolė, už kurią Allahas Aukščiausiasis apdovanoja. Daugybė civilizacijų turi panašias moterų lydėjimo kelionėje taisykles, bet dažnai moterį lydėti leidžiama kitiems, ne machram, nes savo kultūrose jie neskiria machram nuo ne machram; apie tokio neskyrimo pasekmes žinoma baisių istorijų. Štai kodėl, sekant tokia samprotavimo kryptimi, draudimas moterims keliauti vienoms ir privaloma machram vyro palyda jokiais būdais nėra moterį žeminantis apribojimas ar jos gebėjimų sumenkinimas. Iš tikrųjų, tai yra pagerbimas, kai jai patarnaujama, ji saugoma ir yra vyriškos palydos kompanijoje, kai vyriškis teikia pirmenybę jos, o ne savo asmeniniams reikalams ir poreikiams.


Moters teisė dirbti

Kaip jau anksčiau paminėta, Allahas sukūrė visą žmoniją iš vieno vyro ir vienos moters, ir pasėjo tarp jų meilę ir prieraišumą, kad jie bendradarbiautų ir kurtų šeimas ir ryšius tarp šeimų.
Gamtoje matome, kad Allahas apdovanojo kiekvienos rūšies patinus didesne jėga ir ištverme, kad jie galėtų dominuoti tam tikrose srityse, ieškotų išteklių ir saugotų savo rūšį; o visų rūšių patelės per dauginimąsi išlaiko rūšies tęstinumą. Tik patelė aprūpinta specialiais organais, skirtais palikuonių išnešiojimui, gimdymui, žindymui ir rūpinimuisi. Moteris apdovanota meile, švelnumu, palankumu ir prieraišumu, kad galėtų oriai atlikti savo pareigas vaikams. Remiantis šiuo natūraliu polinkiu ir pavesta atsakomybe bei savitomis vyro ir moters ypatybėmis, vyrui natūralu dirbti ir uždirbti šeimos išlaikymui už namų ribų, o moteriai – dirbti namuose: rūpintis vaikais ir šeima.
Turint omeny šį faktą, islamas neatima iš moters teisės dirbti jos garbei ir orumui saugiose ribose. Islamas leidžia moteriai asmeniškai sudarinėti savo verslo sandorius ir vykdyti finansines operacijas. Visi tokie kontraktai ir operacijos pagal islamo jurisprudenciją yra geri ir galiojantys. Yra tam tikros sąlygos, kurių pažeidimas panaikina leidimą moteriai naudotis šia teise.
Darbas, kurį moteris dirba už namų ribų, privalo netrukdyti jos pareigoms ir atsakomybei vyrui ir vaikams. Jos darbas privalo būti su kitomis moterimis ir aplinkoje be maišymosi su vyrais, kurioje ji neturėtų fizinio kontakto su vyrais ir būtų izoliuota nuo priekabiavimo ir užgauliojimo. Allaho Pasiuntinys ﷺ pasakė:
" ولا يخلون أحدكم بامرأة فان الشيطان ثالثهما "
„Kai vyras ir moteris lieka vieni, šėtonas – trečiasis.“  
Ir kitoje tradicijoje:
فقام رجل فقال يا رسول الله امرأتي خرجت حاجة واكتتبت في غزوة كذا كذا قال (ارجع فحج مع امرأتك)
„Vienas vyras pasakė: „O Allaho Pasiuntiny! Mano žmona susiruošė į piligriminę kelionę, o man teks dalyvauti kariniame žygyje.“ Jis ﷺ pasakė: „Eik, ir atlik chadžą su savo žmona.“  
Įžymi anglų rašytoja Eliza Kuk (Elisa Cook) žurnale „Naujuosiuose aiduose“ („New echoes“, 1864 m.) pasakė:
„Vyrams patinka (ir jie teikia pirmenybę) mišriai aplinkai. Tad moterys atviliojamos į kažką, kas prieštarauja jų žmogiškajai prigimčiai. Kuo daugiau aplinkoje bus maišymosi (tarp vyrų ir moterų), tuo daugiau visuomenė turės neteisėtų vaikų. Tai - didžiausia nelaimė..“
Darbas, kurį moteris atlieka už namų ribų, pirmiausia, privalo būti teisėtas ir atitinkantis moters prigimtį ir fizinį pajėgumą. Ji negali, pavyzdžiui, dirbti sunkaus pramoninio darbo ir kitų darbų, kurių atlikimui labiau tinkami vyrai.
Savaime iškyla klausimas: „Kodėl moteris, apskritai, turi dirbti?“ Jei moteris dirba tam, kad užsidirbtų savo pragyvenimui - islamas ją išlaisvino nuo tokios pareigos, kaip jau anksčiau paminėjome, priversdamas šeimos narius-vyrus pasirūpinti visais finansiniais jos poreikiais ir prievolėmis. Tad nuo gimimo iki mirties, visais gyvenimo etapais, jai nereikia dirbti, kad galėtų pilnai susikoncentruoti į savo pirmaeilę misiją ir pareigą – rūpintis namais ir auginti vaikus. Šiai garbingai misijai reikia didžiulio pasiaukojimo ir atsidavimo, ir jos statusas yra aukščiausias.
Įžymus anglų mokslininkas, vienas anglų renesanso ramsčių, Samuel Smiles pasakė:
„Gamyklose ir pramonės srityse iš moterų reikalaujanti dirbti sistema, nepaisydama tokio darbo teikiamos nacionalinės naudos, sužlugdė šeimyninį gyvenimą. Ji užsipuolė, iš tikrųjų, namų pamatus ir sugriovė pagrindinius šeimos ramsčius. Ji taip pat nutraukė ir sunaikino visuomeninius ryšius. Atskyrusi žmoną nuo vyro ir atėmusi iš vaikų jų teisę į prideramą švelnią motinišką globą, privedė moteris iki žemesnių moralinių vertybių. Tikrasis moters darbas ir profesija yra auginti gerą, sveiką ir moralią šeimą. Pagrindinės jos pareigos yra atsakomybė už namų ūkį, jo ekonomiką ir kitas namų reikmes. Darbas gamyklose atplėšė moterį nuo visos šios atsakomybės, o tai pakeitė vidinę namų išvaizdą ir realybę. Taip pat dažnai ir vaikai apleisti ir auginami be sveiko pavyzdžio. Kažkaip tarp vyro ir žmonos išnyko meilė bei prisirišimas. Moteris daugiau nebėra vyrui siekiama, norima, mylima, ja žavimasi, kai jis priprato matyti ją kartu dirbančią gamykloje. Įvairi, moteriai daroma įtaka ir spaudimas, pakeitė jos mentalitetą ir mąstymo būdą, buvusį pagrindu moralinėms vertybėms ir dorybėms.“

 

 

Apie chidžabą (galvos ir veido dengimą)

Ši tema žiniasklaidoje paversta sensacija, ypatingai kai kuriose sekuliariose šalyse kaip Prancūzija ir Turkija, kurios siekia paskelbti neteisėtu musulmoniškos skaros ar veido šydo ryšėjimą viešumoje. Nesileisime į visas šios temos detales, bet pagal anksčiau pateiktą ir papildomą informaciją, leisime skaitytojui pačiam nuspręsti, ar kukli islamiška apranga ir moters grožio bei puošmenų apdengimas, įsakytas islamo raštuose, yra išskirtinai dėl jos pačios garbės ir apsaugos, ar ne.
Allahas Aukščiausiasis sako:
{يَا أَيُّهَا النَّبِيُّ قُلْ لِأَزْوَاجِكَ وَبَنَاتِكَ وَنِسَاءِ الْمُؤْمِنِينَ يُدْنِينَ عَلَيْهِنَّ مِنْ جَلَابِيبِهِنَّ ذَلِكَ أَدْنَى أَنْ يُعْرَفْنَ فَلَا يُؤْذَيْنَ وَكَانَ اللَّهُ غَفُورًا رَحِيمًا
„O Pranaše, pasakyk savo žmonoms, dukroms ir tikinčioms moterims, tegul jos labiau užsitraukia savo skraistes. Taip jas lengviau atskirs (nuo vergių ir pasileidusių moterų) ir tada jų neužgaulios. Allahas - Atleidžiantis, Gailestingas!“
(Koranas, 33:59)
Ši aja aiškiai pasako, jog paliepimo moterims apsidengti priežastis yra, kad jos būtų išskiriamos ir atpažįstamos kaip gerbiamos musulmonės, ir kad išvengtų vyrų žvilgsnių. Kaip visi žinome, provokuojanti apranga pastūmėja kai kuriuos vyrus žengti pirmuosius žingsnius link priekabiavimo.
Kai kuriose visuomenėse tai gali būti skatinama ir tuo prekiaujama, bet ne tarp gerbiamų tikinčių musulmonų.
Reikia imtis visų įmanomų priemonių, kad moterys būtų apsaugotos nuo papildomų pagundų. Šias priemones nurodo islamiškoji jurisprudencija. Kai kurios iš jų susijusios su moters apranga: rūbų laisvumas, galvos apdangalas, ir, remiantis autentiškomis Korano ir sunnos interpretacijomis, šydas veidui.
Allahas Aukščiausiasis taip pat sako:
وَقُلْ لِلْمُؤْمِنَاتِ يَغْضُضْنَ مِنْ أَبْصَارِهِنَّ وَيَحْفَظْنَ فُرُوجَهُنَّ وَلَا يُبْدِينَ زِينَتَهُنَّ إِلَّا مَا ظَهَرَ مِنْهَا وَلْيَضْرِبْنَ بِخُمُرِهِنَّ عَلَى جُيُوبِهِنَّ وَلَا يُبْدِينَ زِينَتَهُنَّ إِلَّا لِبُعُولَتِهِنَّ أَوْ آبَائِهِنَّ أَوْ آبَاءِ بُعُولَتِهِنَّ أَوْ أَبْنَائِهِنَّ أَوْ أَبْنَاءِ بُعُولَتِهِنَّ أَوْ إِخْوَانِهِنَّ أَوْ بَنِي إِخْوَانِهِنَّ أَوْ بَنِي أَخَوَاتِهِنَّ أَوْ نِسَائِهِنَّ أَوْ مَا مَلَكَتْ أَيْمَانُهُنَّ أَوِ التَّابِعِينَ غَيْرِ أُولِي الْإِرْبَةِ مِنَ الرِّجَالِ أَوِ الطِّفْلِ الَّذِينَ لَمْ يَظْهَرُوا عَلَى عَوْرَاتِ النِّسَاءِ وَلَا يَضْرِبْنَ بِأَرْجُلِهِنَّ لِيُعْلَمَ مَا يُخْفِينَ مِنْ زِينَتِهِنَّ وَتُوبُوا إِلَى اللَّهِ جَمِيعًا أَيُّهَ الْمُؤْمِنُونَ لَعَلَّكُمْ تُفْلِحُونَ
„Ir sakyk tikinčioms moterims: tegul jos nuleidžia savo akis ir saugo savo lytinius organus, ir tegul nerodo savo grožybių ir papuošalų, nebent tik tai, kas iš viršaus, tegul dengia skraistėmis iškirptes ant krūtinių, tegul nerodo savo grožio, nebent savo vyrams arba savo tėvams, arba savo vyrų tėvams, arba savo sūnums, arba savo vyrų sūnums, arba savo broliams, arba savo brolių sūnums, arba savo seserų sūnums, arba moterims, arba tiems, kuriuos užvaldė jų dešinės (vergai), arba tiems tarnams iš vyrų, kurie neturi geidulių, arba vaikams, kurie nesuvokia moters nuogumo; ir tegul netrypia savo kojomis taip, kad būtų atpažinta, kokius papuošalus jos slepia. Atsiverskite visi su atgaila į Allahą, o tikintieji, - galgi jūs būsite laimingi!“
(Koranas, 24:31)
Ši aja išvardija tuos vyrus, kurie yra machram, kaip paminėta anksčiau, ir nurodė vyrams ir moterims droviai nuleisti žvilgsnius, nes tai yra geriausia savisauga nuo natūralių pagundų ir, tarp skirtingų lyčių atsirandančios, tarpusavio traukos.
Allahas Aukščiausiasis sako apie provokuojančias ikiislaminės eros moterų vaikščiojimo manieras ir kviečia tikinčiuosius elgtis tinkamai ir atgailauti
{وَقَرْنَ فِي بُيُوتِكُنَّ وَلَا تَبَرَّجْنَ تَبَرُّجَ الْجَاهِلِيَّةِ الْأُولَى وَأَقِمْنَ الصَّلَاةَ وَآتِينَ الزَّكَاةَ وَأَطِعْنَ اللَّهَ وَرَسُولَهُ إِنَّمَا يُرِيدُ اللَّهُ لِيُذْهِبَ عَنْكُمُ الرِّجْسَ أَهْلَ الْبَيْتِ وَيُطَهِّرَكُمْ تَطْهِيرًا}
„Būkite savo namuose ir nesipuoškite ankstesnio neišmanymo puošmenomis. Atlikinėkite maldą, mokėkite zakiatą ir pakluskite Allahui bei Jo Pasiuntiniui. Allahas nori nutolinti bjaurastį nuo jūsų, nuo jūsų šeimos namų ir išskaistinti jus iki tyrumo. Ir atsiminkite tai, kas skaitoma jūsų namuose iš Allaho apreiškimų bei išminties, iš tiesų Allahas – Mielas, Žinantis! Iš tiesų musulmonai ir musulmonės, tikintys ir tikinčios, nuolankūs ir nuolankios, teisingi ir teisingos, kantrūs ir kantrios, dievobaimingi ir dievobaimingos, duodantys ir duodančios išmaldos, pasninkaujantys ir pasninkaujančios, saugantys savo skaistybę ir saugančios, dažnai minintys ir mininčios Allahą, - parengė jiems Allahas atleidimą ir didelį apdovanojimą! Nelieka nei tikinčiajam, nei tikinčiajai, kada Allahas ir Jo Pasiuntinys nusprendė, pasirinkimo jų reikaluose. O kas neklauso Allaho ir Jo pasiuntinio, tas pakliūva į neabejotiną paklydimą.“
(Koranas, 33:33-36)
Matome, kad islamiškos taisyklės, palyginus su panašiomis kitų kultūrų kuklios aprangos ir elgesio taisyklėmis, išsiskiria aukščiausiu musulmoniškuoju tyrumo ir moralinio teisumo identiteto standartu. Islamas saugo individus ir visuomenę nuo keblių situacijų, kylančių iš nebūtino, tuoktis galinčių, vyrų ir moterų maišymosi ir natūralių pagundų. Autentiškoje tradicijoje Allaho Pasiuntinys ﷺ pasakė:
" إن لكل دين خلقا . وخلق الإسلام الحياء"
„Iš tiesų, kiekviena religija turi išskirtinį bruožą, o islamo bruožas yra chaja ( kuklumas, tyrumas, drovumas).“  


 
Islamas draudžia mušti moteris
* AHMED AL-AMIR & TSEKOURA VIVIAN

Pratarmė

Visa šlovė Allahui, Pasaulių Viešpačiui, Kuris pasiuntė Pranašą Muchammedą ﷺ   visai žmonijai, kad perduotų Gerąją žinią ir įspėjimą bei vestų Allaho keliu ir būtų šviesuliu visiems. Tebūnie Viešpaties palaima ir ramybė jam, jo šeimai ir Kompanionams.
Ši knygelė yra atsakas į šėtono paklaidintų ir apgautų žmonių tvirtinimus. Moterų mušimo islame tema plačiai diskutuojama, ne viename tinklalapyje nagrinėjamas šis klausima, neturint nei supratimo, nei žinių apie jį, o kai kurie islamo priešai tiesiog kuria ir skleidžia melą. Jų žodžiai neturi jokio pagrindo. Štai kodėl norėčiau kilniam skaitytojui pateikti islamo požiūrį į moterų mušimą bei kaip šis požiūris skiriasi nuo kitų religijų, nes islamas yra vienintelė moterų, nepriklausomai nuo jų amžiaus, mušimą draudžianti religija. Aš jums pateiksiu šio klausimo detales, o jūs, įgiję žinių ir supratimą, galėsite spręsti.

Autorius


Pirmasis skyrius
Veiksmų klasifikacija pagal islamo teisę (šariją)

Pagal islamo teisę, kad būtų aišku, jog vienas žmogaus veiksmas yra leidžiamas, o kitas – draudžiamas, visi veiksmai yra suskirstyti į šias kategorijas:
1.     Privalomi (fard) - tai veiksmai, kuriuos islamo teisė, be jokios abejonės, liepia žmonėms atlikti: malda, pasninkas, zakiatas (kasmetinė privalomoji labdara, kurią turtingieji atiduoda vargšams). Šie veiksmai yra privalomi, ir kiekvienas, juos atlikęs, bus apdovanotas, o jų neatliekantysis – nubaustas.

2.     Pageidaujami (mustachab) - tai veiksmai, kuriuos islamo teisė skatina žmones atlikti, nepadarydama jų privalomais. Kiekvienas, juos atlikęs, bus apdovanotas, o jų neatliekantys nedaro nuodėmės ir nebus baudžiami. Tarkim, dantų valymas prieš maldą siuaku (nedideliu medžio pagaliuku, išplaušojančiu į šepetėlį).

3.     Leidžiami (mubach) – tai veiksmai, už kuriuos neapdovanojama, o jų neatlikus – nebaudžiama, pavyzdžiui, vaikščiojimas, automobilio vairavimas, skridimas lėktuvu ir bet kuris kitas įprastas veiksmas.

4.     Nepageidaujami (makrūh) – tai veiksmai, nuo kurių islamo teisė skatina susilaikyti, bet jie nėra draudžiami. Todėl kiekvienas susilaikęs nuo tokių veiksmų bus apdovanotas, bet juos atliekantis žmogus nuodėmės nedaro ir nebus už juos baudžiamas. Pageidautina susilaikyti nuo tokių veiksmų ir visko, kas galėtų prie jų privesti. Tačiau tokių veiksmų pasikartojimas ir jų atlikimo įprotis priveda iki Allaho nustatytų ribų peržengimo ir uždraustų veiksmų. Nepageidaujamų veiksmų nelaikymo nuodėme išmintis slypi tame, jog kartais tokie veiksmai gali būti neišvengiami. Pavyzdžiui, Allahas Aukščiausiasis nepakenčia skyrybų, bet neuždraudė jų, kaip malonę Savo tarnams, kad, susiklosčius tam tikroms gyvenimo aplinkybėms, sutuoktiniai galėtų išsilaisvinti.

5.     Draudžiami (charam) – tai islamo teisės draudžiami veiksmai. Jų atlikimas yra nuodėmė ir už tai yra baudžiama, o susilaikymas nuo jų – apdovanojamas. Draudžiamų veiksmų pavyzdžiai yra alkoholio vartojimas ir svetimavimas.

Skirtumas tarp to, kas leidžiama ir draudžiama

Leidžiamų dalykų išmanymas ir jų atskyrimas nuo draudžiamų yra islamo stuburas bei tikėjimo įrodymas, susijęs tiek su širdies, tiek ir su kūno veiksmais. Pagrindinė taisyklė - viskas leidžiama ir nėra draudžiama, išskyrus konkrečius atvejus, kurie įvardijami draudžiamais Korane ir Pranašo Muchammedo ﷺ sunnoje . Leidžiami veiksmai yra tyri ir geri, o draudžiami – blogi ir nepadorūs. Ir tai yra Allaho - Kūrėjo, Geradario ir Savo vergų reikalų Tvarkytojo - teisė leisti, ką panorėjus, ir uždrausti, ką panorėjus. Bet Allahas, kaip malonę Savo vergams, leido ar uždraudė tam tikrus veiksmus dėl logiškų priežasčių, paremtų nauda žmonėms. Jis leidžia tik gerus dalykus, o draudžia tik blogį.

Veiksmo perkėlimas iš vienos kategorijos į kitą

1.    Perkėlimas iš leidžiamų į draudžiamus ir atvirkščiai.
Leidžiamas veiksmas gali būti perkeltas į draudžiamų veiksmų kategoriją, jei yra priežastis, dėl kurios sielai malonus ir geras veiksmas virsta blogu, šlykščiu, sielą žalojančiu veiksmu. Pavyzdžiui, vaikščiojimas gatvėmis yra leidžiamas veiksmas, bet jis gali būti uždraustas, jeigu šalies vadovas vardan piliečių saugumo paskelbė komendanto valandą.
Draudžiamas veiksmas gali būti perkeltas į leidžiamų veiksmų kategoriją, jeigu yra priežastis, dėl kurios toks veiksmas yra būtinas žmogaus gyvybės išsaugojimui. Pavyzdžiui, draudžiama gerti alkoholį, bet leidžiama, jei gresia mirtis nuo troškulio. Tarkim, žmogus pasiklydo dykumoje, o gerti turi tik alkoholio – tokiu atveju, jis gali atsigerti tiek, kad išgyventų, neperžengdamas ribų.

2.    Perkėlimas iš privalomų į draudžiamus ir atvirkščiai.
Privalomas veiksmas gali būti perkeltas į draudžiamų veiksmų kategoriją, o draudžiamas – į privalomų. Pavyzdžiui, malda yra privaloma, bet ji gali būti draudžiama, jei žmogus meldžiasi name per žemės drebėjimą ir nėra abejonės, kad jis žūtų, jeigu tuoj pat nepaliktų namo. Priešingai, ką nors užpulti ir nukirsti jam koją yra draudžiamą, bet jei gydytojas privalo amputuoti pacientui koją, kad išgelbėtų jam gyvybę – šis veiksmas tampa jam privalomu, o to neatlikus, padarytų nuodėmę ir nusikaltimą, už kurį būtų nubaustas.

3.    Perkėlimas iš nepageidaujamų veiksmų į pageidaujamus arba iš pageidaujamų į draudžiamų veiksmų kategoriją.
Nepageidaujamas veiksmas gali būti perkeltas į pageidaujamų, ar net į privalomų veiksmų kategoriją. Pavyzdžiui, skyrybos iš esmės yra nepageidaujamas veiksmas, kurio Allahas nemėgsta, bet kai kuriais atvejais, nesutikimas išsiskirti su žmona gali privesti iki draudžiamų dalykų, kurių vyras negalėtų išvengti, jei nesutiktų skirtis: jei žmona amorali, o vyras negali sugrąžinti jos tiesos kelin. Šiuo atveju pageidaujama, kad vyras išsiskirtų su tokia moterimi. Taigi, nepageidaujamas veiksmas virsta pageidaujamu.
Pageidaujamas veiksmas gali būti perkeltas į draudžiamų veiksmų kategoriją. Pavyzdžiui, dantų valymas siuaku yra pageidaujamas veiksmas. Tačiau šis veiksmas gali tapti nepageidaujamu ar net draudžiamu, jei, pavyzdžiui, kieno nors dantys yra beišbyrantys ir jis žino, kad tai nutiks, jei valysis juos siuaku. Tokiu atveju dantų valymas siuaku prieštarauja islamiškai taisyklei „nepakenkti, nesužaloti savęs ir ko nors kito.“

Išvados

Remiantis tuo, kas buvo išdėstyta, padarėme išvadą, jog islamas nėra akla religija, kuri nemato ar neįvertina žmonių kasdieninių gyvenimo aplinkybių. Aklumas, iš tiesų, yra islamo priešų širdyse, kurių sukurto melo prieš islamą vienintelis tikslas yra užtemdyti Allaho šviesą, tačiau Allahas toliau skleis Savo šviesą, net jei netikintiesiems tai nepatinka. Galbūt, brangus skaitytojau, tu supratai , kad islamas nėra neteisingumo religija. Islamas yra teisingumo religija, kadangi vienas ir Allaho vardų yra Al-Adl – Teisingasis. Vertinimas, ar veiksmas yra draudžiamas ar leidžiamas islame, remiasi teisingumu, o ne aklu sprendimu, ir islame draudžiama bet kokia neteisybė.


Antrasis skyrius
Elgesys su žmonomis pagal Koraną ir sunną

Korano ajose  randame, kad Allahas Aukščiausiasis įsakė gerai elgtis su žmonomis, būti dosniems jų atžvilgiu bei puikiai su jomis sugyventi, net jei širdyje nėra meilės. Allahas Išmintingiausiasis sako:
„Elkitės su jomis oriai. O jeigu jūs jų neapkenčiate, tai, galimas daiktas, kas nors jums nepakenčiama, o Allahas paruošė jums didelį gėrį.“
(Koranas, 4:19)
Pranašas ﷺ pasakė: „Tikintysis vyras neturėtų neapkęsti (savo žmonos) tikinčios moters: jei jis nemėgsta vieno jos bruožo, jis bus patenkintas kitu.“  
Taip pat Allahas išaiškino, kad moteris turi teises į savo vyrą, lygiai taip pat kaip ir vyras turi teises į žmoną. Allahas Aukščiausiasis sako:
„Žmonos turi tokias pačias teises, kaip ir pareigas.“
(Koranas, 2:228)
O Pranašo ﷺ paskutinis noras prieš mirtį buvo, kad vyrai rūpintųsi savo žmonomis ir jas gerbtų, ir niekuomet nesielgtų su jomis neteisingai ar pažeidinėtų jų teises. Pranašas ﷺ pasakė: „Elkitės su moterimis gerai.“  
Pranašas ﷺ įsakė vyrams gerai elgtis su savo žmonomis ir būti joms dosniais. Jis taip pat pabrėžė, kad geriausias iš vyrų yra tasai, kuris su savo žmona elgiasi geriausiai. Pranašas ﷺ pasakė: „Pilniausias tikėjimas yra to, kuris yra geriausio būdo. O geriausio būdo yra tas, kuris yra geriausias savo žmonai.“  
Pranašas ﷺ taip pat pasakė: „Geriausias iš jūsų yra tas, kuris yra geriausias savo žmonai, ir aš esu geriausias iš jūsų savo žmonoms.“  
Pranašas ﷺ liepė savo kompanionams toleruoti savo moterų klaidas, išaiškindamas moterų prigimtį, kuria Allahas jas sukūrė. Pranašas ﷺ pasakė: „Elkitės su moterimis gerai. Iš tiesų, moteris buvo sukurta iš šonkaulio, o labiausiai išlenkta šonkaulio dalis yra jo viršuje, jei bandysite jį ištiesinti, jis sulūš, o jei paliksite – jis išliks išlinkęs, tad elkitės su moterimis geriausiu būdu.“  
Allaho Pasiuntinys ﷺ taip pat pasakė: „Iš tiesų moteris sukurta iš šonkaulio. Ir niekas jums jo neištiesins (t.y. ji neturėtų elgtis tiksliai pagal jūsų pageidavimus). Todėl, jei jūs džiaugiatės ja, džiaugsitės ir jos išlinkimu. O jei pabandysite ją ištiesinti – sulaužysite ją. O jos sulaužymas reiškia skyrybas.“  
Yra daugybė Korano ajų ir chadisų apie vyro pareigą gerai elgtis su savo žmona, ir kiekvienas norintis remtis jomis, gali laisvai tai daryti.

Ar Allaho Pasiuntinys ﷺ kada nors mušė savo žmonas?

Pranašas ﷺ yra geras pavyzdys, kuriuo turėtų sekti visi musulmonai, kaip jiems įsakė Allahas Aukščiausiasis. Allahas Aukščiausiasis sako:
„Iš tiesų, Allaho Pasiuntinys jums yra geras pavyzdys, tiems, kurie pasikliauja Viešpačiu ir Būsimuoju gyvenimu ir dažnai mini Allahą.“
(Koranas, 33:21)
Allahas Aukščiausiasis taip pat Korane apibūdino Pasiuntinio ﷺ moralę:
„Ir iš tiesų tavo būdas (charakteris) nuostabus.“
(Koranas, 68:4)
Iš Pranašo ﷺ gero būdo ir elgesio žmonės išmoko kaip elgtis tarpusavy. Pranašas ﷺ pasakė: „Iš tiesų, buvau pasiųstas ištobulinti ir išbaigti geriausią etiką.“  
Ar randame Pranašo ﷺ biografijoje ar jo pasakymuose (chadisuose) ką nors apie tai, jog Pranašas ﷺ mušė moterį ar vaiką? Ar randame Pranašo priešų, gyvenusių jo laikais, mačiusių jį ir girdėjusių jo kalbas, pasakymuose bent užuominą apie tokius dalykus?
Pažiūrėkime, ką po Pranašo ﷺ mirties apie jį pasakė jo žmona Aiša (Radijallahu anha)  , koks vyras jis buvo:
„Jo charakteris buvo Koranas.“  
„Pranašas ﷺ niekada nepakėlė savo rankos prieš moterį ar vaiką.“  
Paskaitykime, ką apie Pranašą ﷺ pasakė jo tarnas Anas bin Malik (Radijallahu anhu)  :
„Tarnavau Pranašui ﷺ dešimtmetį. Jis nė karto man nepasakė „uf“. Jei ką padarydavau, jis neklausdavo „kodėl tai padarei?“ Jei ko nors nepadarydavau, jis neklausdavo „kodėl to nepadarei?“ Ir Allaho Pasiuntinys ﷺ iš žmonių išsiskyrė pačiu geriausiu charakteriu. Jis turėjo ir kitų ypatingų savybių, pavyzdžiui, aš niekuomet nesu lietęs šilko ar ko nors kito švelnesnio už Allaho Pasiuntinio ﷺ delną. Ir neuodžiau muskuso ar kitų kvepalų saldesnių už Allaho Pasiuntinio ﷺ prakaitą.“  


Trečiasis skyrius
Islame apie moterų mušimą: leidžiama ar draudžiama?

Islamo teisės šaltinis yra Koranas ir Pranašo ﷺ sunna. Remdamiesi šiais dviem šaltiniais sužinosime apie islamo nuosprendį dėl moterų mušimo. Žinodamas įrodymus, brangus skaitytojau, galėsi pats nuspręsti, kuriai veiksmų kategorijai - privalomų, pageidaujamų, leidžiamų, nepageidaujamų ar draudžiamų - priskiriamas moterų mušimas.
Ijas bin Abdallah (Radijallahu anhu) perdavė, kad Allaho Pasiuntinys ﷺ pasakė: „Nemuškite moterų“. (Nuo šio draudimo praėjus kažkiek laiko) Umar ibn Al-Khattab atėjo pas Pranašą ﷺ ir pasakė: „Moterys ėmė dominuoti prieš savo vyrus jiems nepaklusdamos ir elgdamosi su jais arogantiškai ir nemandagiai.“ Tuomet Pranašas ﷺ leido mušti jas (kaip išimtį tokiems atvejams). Vėliau daugybė moterų atėjo pas Pranašo žmonas skųsdamosi dėl savo vyrų. Ir tada Pranašas ﷺ pasakė: „Daugybė moterų atėjo pas Muchammedo žmonas su skundais dėl savo vyrų; tie vyrai nėra geriausi iš jūsų.“  
Išanalizavę šį chadisą mes galime padaryti išvadą, kad jis apima tris skirtingus Pranašo ﷺ pasakymus, kuriuos jis pasakė trimis skirtingomis progomis, o ne tuo pačiu metu, iš karto.

Pirmoji chadiso dalis
Pranašas ﷺ pasakė: „Nemuškite moterų“ ir tuo baigiasi pirmasis pasakymas. Taigi, kiekvienas, girdėjęs šiuos Allaho Pasiuntinio ﷺ žodžius, tvirtai išmoko, kad islamas draudžia mušti moteris, o kiekvienas taip besielgiantis daro nuodėmę, nes pažeidžia Pranašo ﷺ įsakymą.
Kreipiuosi į tave, brangus skaitytojau: jei būtum buvęs tuo metu ir girdėjęs Allaho Pasiuntinį ﷺ pasakius „nemuškite moterų“, kaip teigtumei, pagal islamo teisę moterų mušimas yra privalomas, pageidautinas, leidžiamas, nepageidautinas ar draudžiamas? Ir kaip manytumei, kiekvienas tai darantis būtų apdovanojamas ar laikomas nuodėmiautoju? Ar sakytumei, kad islamas engia moteris ir leidžia jas mušti?

Antroji chadiso dalis
Dabar pakalbėkime apie antrąją chadiso dalį, kai pas Pranašą ﷺ atėjo Umar ibn Al-Khattab; ir tai įvyko vėliau, kita proga, ne tuo pačiu metu, kai Pranašas ﷺ pasakė „nemuškite moterų“. Umar pasiskundė moterimis: „Moterys ėmė dominuoti prieš savo vyrus jiems nepaklusdamos ir elgdamosi su jais arogantiškai ir nemandagiai.“ Štai kada ir tik turėdamas omeny šią konkrečią gyvenimišką situaciją, kaip išimtį, Pranašas ﷺ leido mušti žmonas, bet TIK dėl tokių priežasčių. Bet kaip mušti? Šitai išaiškinsime vėliau.

Trečioji chadiso dalis
Dabar pakalbėkime apie trečiąją chadiso dalį: „Vėliau daugybė moterų atėjo pas Pranašo žmonas skųsdamosi dėl savo vyrų. Ir tuomet Pranašas ﷺ pasakė: „Daugybė moterų atėjo pas Muchammedo žmonas su skundais dėl savo vyrų; tie vyrai nėra geriausi iš jūsų.“ Šioje dalyje yra galutinis islamo nuosprendis dėl moterų mušimo - tai yra nepageidaujamas arba draudžiamas veiksmas, jeigu vyras peržengia Allaho nustatytas ribas, apie kurias pakalbėsime vėliau.
Ar iš šio chadiso supratai, kad Allaho Pasiuntinys ﷺ leido bet kam mušti savo žmoną? O gal supratai, kad jis padrąsino ką nors mušti savo žmoną, o ne išpeikė tuos , kurie muša žmonas?!!! Pranašo ﷺ Kompanionai siekdavo gauti Pasiuntinio ﷺ malonę. Ir jie užtikrintai žinojo, jog mušantis savo žmoną nesulauks Pasiuntinio ﷺ pritarimo. O tuo, kuris nemuša savo žmonos ir atleidžia jos klaidas, Pasiuntinys ﷺ bus patenkintas. Be jokios abejonės, veiksmai, kurių Pranašas ﷺ neapkentė, papuola į nepageidaujamų arba net draudžiamų veiksmų kategoriją.

Ar gali moterų mušimo veiksmas būti perkeltas iš nepageidaujamų veiksmų kategorijos į draudžiamų?

Matome, jog pagrindinis ir pirminis nuosprendis islame dėl moterų mušimo yra šio veiksmo draudimas. Vėliau, dėl tam tikrų specifinių priežasčių, šis veiksmas buvo perkeltas į leidžiamų veiksmų kategoriją, ir, galiausiai, priskirtas nepageidaujamiems veiksmams. Bet kada gi moterų mušimas yra draudžiamas? Šis veiksmas yra draudžiamas, kai jis yra neteisingas, bepriežastinis ribų peržengimas, nes bet kokia neteisybė islame yra draudžiama. Allahas Aukščiausiasis Savo Išmintingoje Knygoje įspėja dėl bet kokios neteisybės:
„O tiems iš jūsų, kurie elgiasi neteisingai, Mes duosime paragauti didelės bausmės.“
(Koranas, 25:19)
Allahas taip pat sako:
„O neteisuoliams nebus nei globėjo, nei apgynėjo!“
(Koranas, 42:8)
Allaho Pasiuntinys ﷺ pasakė: „Bijokite ir susilaikykite nuo neteisybės (ir engimo). Iš tiesų Teismo dieną neteisybė pavirs pertekline tamsa.“  
Allaho Pasiuntinys ﷺ taip pat pasakė: „Bijokite engiamųjų maldavimų, nes tarp jų ir Allaho nėra pertvaros.“   
Pranašas ﷺ taip pat pasakė: „Bijokite engiamojo maldavimų, net jei jis netikintis, nes nėra pertvaros (tarp jo ir Allaho).“  
Be to, islamas draudžia skriausti žmonas ne tik fiziškai, bet ir žodžiais. Allahas Aukščiausiasis sako:
„Tie, kurie meta kaltinimus skaisčioms, neapdairioms, bet tikinčioms moterims, - prakeikti šiame gyvenime ir Paskutiniajame! Jiems bus didžiulė bausmė.“
(Koranas, 24:23)
Allahas Aukščiausiasis taip pat sako:
„O tie, kurie užgaulioja ir įžeidinėja tikinčiuosius ir tikinčiąsias visai neužtarnautai, - jie užsikrauna sau melagystės ir aiškios nuodėmės naštą.“
(Koranas, 33:58)
Allaho Pranašas ﷺ taip pat pasakė: „Musulmonu yra tas, nuo kurio rankos ir liežuvio žmonės yra saugūs, o tikintysis yra tas, nuo kurių žmonių gyvybės ir turtas yra saugūs.“  
Atkreipkime dėmesį, jog šiame chadise Pranašas ﷺ pasakė, „žmonės yra saugūs nuo musulmono rankos ir liežuvio“. Jis nesakė, kad „musulmonai yra saugūs“.
Todėl kiekvienas teigiantis, kad islamas skatina neteisybę ir moterų mušimą išgalvoja didelį šmeižtą ir neišpasakytą melą.

Islamiškojo teismo nuosprendis dėl moterų mušimo

Dabar geriausia paminėti islamiškojo teismo nuosprendį dėl moterų mušimo, t. y. praktinį dalyko išpildymą kasdieniniame gyvenime. Islamiškasis teismas labai rimtai nagrinėja šį reiškinį, gindamas moterų teises ir nuteisdamas žmonas mušančius vyrus. Štai pavyzdys.
2012 metų gruodžio 12 dieną laikraštis Riyadh savo tinklalapyje paskelbė tokias naujienas:
„Saudo Arabijos Al-Katif miesto teismas nuteisė žmoną mušusį vyrą trisdešimties kirčių bausmei viešoje vietoje, kad jis taptų pavyzdžiu kiekvienam, kuris taip pasielgtų. Teisėjas taip pat liepė vyrui išklausyti dešimties dienų kursą įstaigoje, kuri specializuojasi elgesio su moterimis bei santykių šeimoje srityje ir, galiausiai, išlaikyti egzaminą raštu, kurio rezultatai bus įsegti į jo bylą.“
Panašiai visi islamiškų šalių teismai nuteisia žmoną mušantį vyrą. Juokinga, bet kai kurios moterys tuo naudojasi ir grasina savo vyrams. Norėdamos atkeršyti, jos nežymiai save sužaloja ir melagingai raportuoja valdininkams, neva tai padaręs jų vyras, nors jis - nekaltas!
Pateiktos bylos išvada: nė vienas sveiko proto musulmonas, sekantis islamo mokymais, nesielgs neteisingai su savo žmona; ir mūsų religija islamas nemoko ir neliepia ką nors panašaus daryti. Priešingai, islamas draudžia visų rūšių neteisybę ir įsako būti atlaidiems, kantriems, tolerantiškiems bei pasipriešinti blogiui gėriu. Ir turime žinoti, jog islamas nepadarė moterų mušimą leidžiamu veiksmu, bet kaip išimtį išskirtiniams atvejams, kai nebėra kitų būdų. Dar daugiau, šiam veiksmui yra nustatytos specifinės sąlygos, kad jo būtų imtasi kuo rečiau ir tik tam tikru konkrečiu tikslu – namų ir moralės apsaugojimui visuomenėje.


Ketvirtasis skyrius
Islamiškasis amoralios žmonos problemos sprendimas

Kas nors paklaus: „Ar ne geriau vyrui vietoj žmonos mušimo tiesiog ją įspėti?“
Žinoma! Ir toks yra Allaho Išmintingiausiojo nuosprendis, kaip Jis sako Savo Knygoje:
„O dėl tų moterų, kurių nepaklusnumo jūs bijote, (pirmiausiai) pamokykite jas, (vėliau) apleiskite jas lovose ir (galiausiai) uždrožkite joms (nežeidžiančiai, jeigu matysit to naudą). Ir jeigu jos jums paklus, tai neikite prieš jas. Iš tiesų Allahas – Išaukštintas, Didis!“
(Koranas, 4:34)
Allaho Pasiuntinys ﷺ per atsisveikinimo pamokslą pasakė: „Elkitės su savo žmonomis gerai, nes jos yra (silpnos ir jomis reikia rūpintis) kaip belaisvės jūsų rankose; jūs neturite teisės su jomis elgtis priešingai, nebent jos būtų kaltos dėl atviro nepadorumo, ir jei jos taip elgtųsi, pirmiausia atsukite joms nugarą lovoje, ir muškite jas nestipriai, nejuntamai; bet jei jos paklus jums – neskriauskite jų jokiais būdais. Iš tiesų, jūs turite teises į savo žmonas, ir jos turi teises į jus.“  
Taigi, kaip matome, Allahas Išmintingiausiasis ir Visažinis nutarė, kad Jo vergų amoralių žmonų problema būtų sprendžiama trimis pakopomis:
Pirmoji - įspėjimas ir pamokymas
Vyras, jei jis savo žmonos elgesyje įžvelgia kokius nors amoralumo ženklus, pirmiausia privalo ją įspėti ir jai patarti. Vyras privalo pabandyti gražiais žodžiais laimėti ir suminkštinti jos širdį, parodydamas, kokia ji jam svarbi ir jis įspėjąs ją, nes linkįs jai ir visai šeimai gėrio.
Vyras turėtų visomis išgalėmis bandyti patarti savo žmonai, kad pataisytų jos elgesį. Turėkime omeny, kad įspėjimas ir patarimas nedaromas atšiauriai ar žiauriu būdu, bet geruoju, pavyzdžiui, vyras įteikia žmonai dovaną, kad pastaroji priimtų jo žodžius patenkinta širdimi ir be priešiškumo. O mąstančioms moralioms žmonoms privaloma priimti vyro patarimus vardan jų namų ir vaikų ateities. O jei moteris yra amorali ir užsispyrusi, ir įspėjimai bei patarimai yra bergždi, tuomet vyras gali imtis antrosios priemonės, kaip mums įsakė Allahas Aukščiausiasis. Pasak mokslininkų daugumos, tokia veiksmų seka yra privaloma.

Antroji pakopa – nugaros lovoje atsukimas
Kaip jau esame paminėję, jei įspėjimas neduoda jokių rezultatų ir moteris nepriima jokių patarimų, tuomet vyrui leidžiama atsukti jai lovoje nugarą, t. y. atsisakyti turėti su ją lytinių santykių daugiausiai tris paras, nes jei jis tai darys ilgiau nei tris paras – tai bus emocinis smurtas prieš žmoną, o ne jos taisymas. Pranašas ﷺ pasakė:
„Neteisėta yra musulmonui apleisti savo brolį (nesikalbėti su juo) ilgiau nei tris naktis, kai, jiems susitikus, vienas nusisuka į vieną pusę, o kitas – į priešingą, ir geresnis iš jųdviejų yra tas, kuris pirmasis pasisveikina.“  
Nugaros atsukimo žmonai tikslas yra, kad ji pajaustų, jog vyras iš tikrųjų liūdi dėl jos elgesio. Šis sprendimas taip pat yra antroji proga žmonai visapusiškai apmąstyti situaciją.
Ir, jei apmąsčiusi, žmona nusprendžia nebesielgti amoraliai bei grįžti į doros kelią, tuomet vyrui privaloma liautis atsukinėti jai nugarą lovoje, atleisti jai ir elgtis su ja geruoju. Bet, jei ji primygtinai laikosi savo ir yra arogantiška, visiškai nekreipia dėmesio į patarimus, o vyras neberanda kitų būdų problemai išspręsti, tuomet jam leidžiama imtis paskutinės priemonės.

Trečioji pakopa – nejuntamas mušimas siuaku
Jei vyras stengėsi pataisyti savo žmonos amoralų elgesį įspėjimu, gražiais žodžiais ir dovanomis, bet niekas nepaveikė jo žmonos, jis pabandė atsukti jai nugarą lovoje, ir tai taip pat nedavė rezultatų, tada leidžiama vyrui nejuntamai mušti žmoną siuaku.
Ataa (Radijallahu anhu) pasakė: „Aš paklausiau Ibn Abbas, koks yra nejuntamas mušimas?“ Jis atsakė: „Siuaku ar kuom nors panašiu į jį.“ Ir Al-Chasan Al-Basri papildė: „Kad būtų nejuntamas“.
Prisiekiu Allahu, brangus skaitytojau, kokį skausmą gali sukelti siuakas?! Ir ar galima žmonos mušimą siuaku įvardinti kaip smurtą šeimoje?! Štai siuako nuotrauka (jis yra pieštuko dydžio), kad suprastume žodžio „mušti“ prasmę islame.
 
Brangus skaitytojau, jei nejuntamą žmonos mušimą siuaku laikai smurtu šeimoje, ateik pasižiūrėti kokia gausybė Holivudo filmų rodo kivirčus tarp vyrų, arba tarp vyro ir moters, arba tarp darbdavio ir darbuotojo, kai vienas iš besivaidijančiųjų beda pirštu kitam į krūtinę, grasindamas jam ar net suduodamas jam per krūtine pirštu ar rankoje laikomu pieštuku. O daugeliu kitų atvejų vienas vyras trenkia kitam. Daugybėje filmų per ginčą su vyru žmona pliaukšteli jam per veidą, arba vyras pliaukšteli jai ir pasišalina. Bet nė vieno iš tokių dalykų vakariečiai nelaiko smurtu šeimoje. Jie galvoja, kad dėl stiprių emocijų vyras muša žmoną ir atvirkščiai. Jie vis dar mano, kad vyras su žmona – civilizuoti žmonės.
Ir čia turėtume paminėti, jog net pliaukštelėjimas per kieno nors veidą yra draudžiamas islame. Bet islamas puolamas ir kaltinamas smurto kurstymu. Atkreipkime dėmesį, jog įspėjimas, nugaros žmonai atsukimas ir galiausiai žmonos mušimas nėra kasdienių vedybinių problemų sprendimui, bet taikomi tiktai amoralaus ir arogantiško žmonos elgesio atvejais.
Pavyzdžiui, vyras paprašė žmonos pagaminti jam žuvies su ryžiais, bet ji pamiršo ir patiekė ryžius su vištiena. Ar šiuo atveju gali būti pritaikyti trys anksčiau paminėti sprendimo būdai, t.y. įspėjimas, nugaros atsukimas bei lengvas mušimas?!!!
Žinoma, kad ne. Tokie maži dalykai turėtų praeiti taikiai, net be įspėjimo. Bet jei žmona yra amorali, užsispyrusi moteris, o jos vyras pradėjo pastebėti amoralumo, nepaklusnumo ir arogancijos ženklus, kurie yra labai svarbūs dalykai, tokiu atveju prieš mus yra moteris, kurios elgesį reikia koreguoti. Ir privaloma rasti būdą šiai problemai išspręsti. Įsivaizduoki, brangus skaitytojau, tosios moters nepaklusnumas, arogancija ir amoralus elgesys galiausiai prives iki šeimos iširimo, nors vyras padarė viską: ilgą laiką įspėdamas ir patardamas, paskui atsukdamas jai nugarą, bet be jokio moters atsako. Kas, šiuo atveju, yra mažesnė blogybė: skyrybos ar lengvas mušimas?!!
Jei mušti žmoną yra tarsi turėti vieną akį, o skyrybos reikštų apakimą, juk viena akis geriau už aklumą! Ir, be abejonės, jei žmonai būtų leidžiama taip elgtis, tai privestų iki visos šeimos sužlugimo ir, galiausiai, visos visuomenės žlugimo.

Penktasis skyrius
Žodžio „mušimas“ reikšmė islame

Dar iki žmogaus teisių organizacijoms pasmerkiant smurtą šeimoje, islamas aplenkė jas pasmerkdamas šeiminį smurtą bei pažadėdamas tam, kuris jo ėmėsi, bausmę šiame ir Būsimajame gyvenime. Be to, šio nusikaltimo draudimas apima ne tik fizinį, bet ir žodinį smurtą. Pranašas ﷺ pasakė: „Musulmonu yra tas, nuo kurio rankos ir liežuvio žmonės yra saugūs, o tikintysis yra tas, nuo kurio žmonių gyvybės ir turtas yra saugūs.“  
Pranašas ﷺ taip pat pasakė: „Tikrasis tikintysis nėra pataikūnas, jis nekeikia kitų, nėra amoralus, ir nevartoja nepadorių žodžių.“  
Kas nors paklaus: „Kaip gi islamas smerkia smurtą, jei leidžia vyrui, net jei ir kaip galutinę priemonę, mušti savo žmoną, jeigu, jo požiūriu, ji amorali?“
Norint atsakyti į šį klausimą, pirmiausia reikia išsiaiškinti skirtumą tarp žodžio „mušimas“ reikšmės kasdieniame gyvenime ir islame. Pavyzdžiui, šiandieną išgirdus, kad vyras sumušė žmoną, galvoje pirmiausia iškyla smurtaujančio vyro paveikslas; kuriame vyras kumščiuoja ir spardo savo žmoną. Iškyla ir dar vienas vaizdinys: vargšės sumuštos moters, kurios kūnas nusėtas mėlynėmis, žaizdomis ir su daugybiniais lūžiais. Štai kokia šiuolaikinė žodžio „mušimas“ reikšmė, kurią išmokome iš kasdienybės ir daugybės, prieš žmonas smurtaujančių vyrų, pavyzdžių.
Bet jei pasakysiu, kad „mušu kiaušinį“ arba „mušu būgną“, ar suprasite, kad kiaušinį ar būgną mušu kumščiais ir spyriais?! Žodžio „mušti“ reikšmė visiškai priklauso nuo konteksto ir kalbėtojo charakterio, moralės ir minties. Pagal šiuos dalykus galime teisingai suprasti, kas turėta omeny žodžiu „mušti“. Štai kodėl žodžio „mušti“ reikšmė islame yra visiškai kitokia, nei ją suprantame šiandieną, nes toks mušimas, apie kokį pagalvojame, yra griežtai draudžiamas islame.
Ir visiškai nėra galimybių šioms dviem žodžio reikšmėms persidengti, nes jos viena kitai prieštarauja. Jei norime būti nešališki, turėtume sakyti, kad islame nėra tokio dalyko, kaip moterų mušimas ir islamas nieko panašaus neleido. Priešingai, islamas tai uždraudė, kaip uždraudė vyrui negerbti ar įžeidinėti žmoną ir net negražiai su ja kalbėtis. Iš tiesų žodis „mušti“ islame reiškia stuktelėjimą, kurio tikslas yra atkreipti moters dėmesį į vyrą, kad ji suprastų, jog ji pažeidžia vyro teisę ir vyras privalo pakoreguoti jos elgesį. Islamas taip pat nustatė tam tikras amoralaus žmonos elgesio problemos sprendimo stadijas, iš kurių mušimas yra paskutinioji, jei ankstesnės priemonės moters nepaveikė. Islamas vyrui nustatė daugybę apribojimų, kurių nepaisymas yra nuodėmė, nes peržengiamos Allaho nustatytos ribos, ir už tai laukia bausmė šiame ir Būsimajame gyvenime. Nustatytosios ribos yra šios:
1.     Laipsniškas problemos sprendimas.
Vyras turi stengtis išspręsti problemą įspėjimo stadijoje ir, jei pastangos yra bevaisės, jis turėtų pereiti prie antrosios pakopos – nugaros lovoje atsukimo, o jeigu ir tai neduoda rezultatų, tik tuomet jis gali imtis nejuntamo mušimo.
2.     Mušimas turi būti siuaku ir nejuntamas.
Siuakas yra pieštuko dydžio, kaip matėme anksčiau pateiktame paveikslėlyje.
3.     Negalima liesti veido ir jautrių jos kūno vietų.
Jei vyras neberanda jokių kitų problemos sprendimo būdų, išskyrus žmonos mušimą, jis turėtų saugotis, kad neperžengtų Allaho nustatytų ribų. Allahas visiškai uždraudė mušti ką nors per veidą. Be to, draudžiama mušti per jautrias kūno vietas, o taip darantis nuodėmiauja. Leidimas vyrui mušti žmoną siuaku reiškia, kad mušimo tikslas nėra skausmo sukėlimas ar sužalojimas, todėl net ir siuaku draudžiama mušti per veidą ar kitas jautrias vietas.
4.     Vyras negali įžeidinėti ar negerbti savo žmonos.
Pranašas ﷺ pasakė: „Tikrasis tikintysis nėra pataikūnas, jis nekeikia kitų, nėra amoralus, ir nevartoja nepadorių žodžių.“  
Kaip jau minėjome, šių trijų sprendimo stadijų tikslas yra pakeisti žmonos elgesį, o ne ją įžeisti. Įžeidinėjimas neturi koreguojamosios funkcijos, priešingai, jis tik pagilina problemą, vietoj to, kad ją išspręstų.
5.     Tai jokiais būdais negali būti daroma vaikų ar kitų žmonių akivaizdoje.
Vyrui neleidžiama mušti žmonos ar taisyti jos elgesio prieš kitus, ypatingai matant vaikams, nes tai išskirtinai dviejų sutuoktinių reikalas. Toks elgesys vaikų akivaizdoje, pirma, įžeidžia žmoną, antra, gali neigiamai atsiliepti vaikų auklėjimui. Kokį pavyzdį vyras parodytų vaikams, jiems matant mušdamas jų motiną?
6.     Nepalikti ant jos kūno žymių.
Vyras padaro nuodėmę, kai peržengia Allaho ribas ir muša žmoną palikdamas ant jos kūno žymes, žaizdas ar lūžius. Taip darantys smurtaujantys vyrai ne siekia išspręsti žmonos problemą, bet jai atkeršyti. Toks vyras turi būti nuteistas ir nubaustas už padarytą nusikaltimą.


Šeštasis skyrius
Moterų mušimas kitose religijose

Moterų mušimo problemos neriboja nei laikas, nei vieta. Štai kodėl ji nesusijusi, nei su tam tikra era ar visuomene, bet egzistuoja be išimčių visais laikais ir visose visuomenėse. Norintieji susipažinti su moters padėtimi ankstesnėse visuomenėse, ras daugybę knygų apie moterų padėtį senovės Romoje, Graikijoje, Kinijoje, Indijoje ir kt.
Kaip su moterų mušimo reiškiniu, kuris buvo plačiai paplitęs senovės visuomenėse, susidoroja judaizmas ir krikščionybė? Ar Jėzus (Aleihis-salam)  kada nors kalbėjo apie moterų mušimo draudimą? Ar yra Biblijoje – Senajame ar Naujajame Testamente – moterų mušimą draudžiančių tekstų ar bent nuorodų, kad šis veiksmas yra nepageidaujamas? Remiantis atliktais tyrimais, panašu, kad tokių nuorodų nėra.
Ar mušdamas žmoną, judėjas ar krikščionis vyras, pasak jo religijos, daro nuodėmę? Kaip jis baudžiamas pagal Bibliją? Akivaizdu, kad jis nedaro nuodėmės, nes Biblijoje – nei Naujajame nei Senajame Testamente – nėra tekstų apie tai.
Be to, pagal valstybinius įstatymus vyras nei smerkiamas, nei baudžiamas, išskyrus tuos atvejus, kai ant moters kūno lieka smurto žymių, tokių kaip lūžiai, mėlynės ar žaizdos. O jei ant jos kūno neliko smurto žymių, kaip moteris įrodys esanti smurto auka? Kitais žodžiais, judėjai ir krikščionys nei religiškai, nei teisiškai nežymaus mušimo nepasmerkė.
Pažvelkime į budizmą ir kitas Tolimųjų Rytų religijas. Ar yra kokių nuorodų jų šventuosiuose tekstuose apie moterų mušimo pasmerkimą?
Žinoma, nėra jokio kito moterų mušimą draudžiančio religinio teksto išskyrus islame! Net perkėlus moterų mušimo veiksmą iš draudžiamų veiksmų kategorijos į nepageidaujamų veiksmų kategoriją, islamas yra vienintelė religija, kuri aiškiai teigia, kad moterų mušimas yra nepageidaujamas veiksmas! Bet nė viena kita religija nemini šio reiškinio nei kaip draudžiamo, nei kaip nepageidaujamo.
Be to, islamas yra vienintelė religija, nustačiusi vyrui, ar jis gali mušti savo žmoną. Kitaip sakant, jei ginčo įkarštyje savitvardą praradęs judėjas, krikščionis ar budistas muša savo žmoną, kokios yra ribos, kurių jis negalėtų peržengti? Ar judaizme, krikščionybėje ir budizme nustatytos ribos savitvardą praradusiam ir žmoną mušančiam vyrui, kad nepaliktų ant jos kūno žymių, nemuštų per veidą ir pan.? Žinoma, kad ne.
Pastebėję kasdienio gyvenimo realybę, pamatysime, kad didžiulis procentas judėjų, krikščionių ir budistų vyrų muša savo žmonas. Pažvelk, brangus skaitytojau, kiek Europos ir Amerikos policija sulaukia teisminių ieškinių dėl prieš vaikus ir moteris šeimoje įvykdyto smurto.
Net ikiislaminėje arabų visuomenėje buvo įprasta moteris, tarsi verges, mušti rimbu, ir tai nebuvo nei draudžiama, nei neteisėta. Bet atėjęs Pranašas Muchammedas ﷺ šią praktiką griežtai pasmerkė. Pranašas Muchammedas ﷺ pasakė: „Kai kurie iš jūsų rimbu, tarsi verges, muša savo žmonas, o vakare tikisi su jomis suartėti.“  
Šiame chadise Pranašas ﷺ pasmerkia ir priekaištauja vyrui, kuris ryte muša žmoną, o naktį tikisi su ja artimų (lytinių) santykių. Kitaip sakant, kaip tu gali būti su ja grubus ir šiurkštus ryte ir tikėtis jos kompanijos ir švelnumo naktį?!!!

Biblijos citatos apie moterų statusą

Kai kurie krikščionys pastoviai tvirtina, jog Jėzus (Aleihis-salam) buvo pirmasis moterų teisių gynėjas, suteikęs joms teises, kaip nė vienoje kitoje religijoje, o Biblija nešališka moterų atžvilgiu bei iškelia jų statusą! Bet ar šie žodžiai atitinka tikrovę?
Visi žinome, jog Biblija draudžia moterims įžengti į presbiteriją bažnyčioje, kurioje yra didysis altorius, ar ji būtų vaikas, paauglė ar senolė. Draudimas nesusijęs su žmogaus amžiumi, tik su jo lytimi. Biblijoje – nei Senajame, nei Naujajame Testamente – neminima, kad moteriai leidžiama įžengti į presbiteriją. Moteriai uždraustas ir įšventinimas. Moteriai taip pat draudžiama bažnyčioje kalbėti ar mokyti. Moteriai draudžiama atlikinėti bažnytines pareigas, geriausiu atveju ji gali gauti diakono pareigas, t.y. tarno, bet ne dvasininko! Biblija pristato visų rūšių, tik vyrams skirtas, bažnytines pareigas, tokias kaip pirmųjų patriarchų (Nojaus, Jobo, Abraomo, Izaoko ir Jokūbo) kunigystė, arba Aarono, Melchizedeko kunigystė, apaštalų kunigystė, vyskupystė. Visos šios bažnytinės pareigos yra vyrams, o jei kuri moteris galėtų jas gauti – jos būtų suteiktos Mergelei Marijai (Radijallahu anha). Bet pagal krikščioniškuosius mokymus, moteriai šios pareigos yra draudžiamos.

Peržvelkime keletą Biblijos citatų apie moters statusą.
1.     Moteris baudžiama už jos vyro nuodėmę:
„Jei pranašas ar kunigas, ar kas nors kitas kalbėtų apie VIEŠPATIES naštą, tą žmogų ir jo šeimą (t.y. jo žmoną ir vaikus) aš nubausiu.“ (Jeremijo knyga, 23:34)

2.     Svetimautojos sudeginimas:
„Jei kunigo duktė suterštų save kekšyste, ji išniekintų ir savo tėvą. Ji turi būti sudeginta ugnyje.“ (Kunigų knyga, 21:9)

3.     Moters rankos nukirtimas dėl iracionalių priežasčių:
„Jei susimuštų du vyrai ir vieno jų žmona įsikištų gelbėti savo vyrą nuo priešininko rankos, ištiesdama ranką ir griebdama jam už gėdos, 12 nukirsi jai ranką. Nerodyk jokio gailesčio.“ (Pakartoto įstatymo knyga, 21:11-12)

4.     Išsiskyrusioji, našlė ir svetimautoja yra lygiavertės:
„10Kunigas, esantis savo brolių vyriausias...13 Žmona jis gali imti tik moterį, kuri yra mergelė. 14 Našlės ar vyro atleistos moters, ar suterštos kekšyste – kekšės žmona jis negali imti. Jis turi imti žmona mergelę iš savo giminės, 15 kad nesuterštų savo palikuonių savo giminėje, nes aš, VIEŠPATS, jį pašventinu.“ (Kunigų knyga, 21:10,13-15)

5.     Visiškas moters paklusimas vyrui:
„22 Jūs, moterys, būkite klusnios savo vyrams lyg kad Viešpačiui, 23 nes vyras yra žmonos galva, kaip Kristus yra Bažnyčios galva, – jis, kūno gelbėtojas. 24 Ir kaip Bažnyčia klauso Kristaus, taip ir moterys visur kur teklauso vyrų.“ (Laiškas efeziečiams, 5:22-24)

6.     Moterų tylėjimas bažnyčioje:
„34 Moterys tegul susirinkimuose tyli; kalbėti joms neleidžiama, jos turi būti klusnios, kaip skelbia įstatymas. 35 Jeigu jos nori ko nors išmokti, tepasiklausia namie savo vyrų, nes moteriai negražu kalbėti bendruomenės susirinkime.“ (Pirmasis laiškas korintiečiams, 14:34-35)

7.     Moteris yra pagundos priežastis:
„11 Moteris tesimoko tyliai, su tikru nuolankumu. 12 Aš neleidžiu, kad moteris mokytų nei kad vadovautų vyrui, – ji tesilaiko tyliai. 13 Juk pirmas buvo sukurtas Adomas, o paskui – Ieva. 14.Be to, Adomas nesidavė suvedžiojamas, o moteris buvo apgauta ir nupuolė. 15 Bet ji bus išganyta, gimdydama vaikus, – jos bus išganytos, jeigu išlaikys tikėjimą, meilę ir šventumą bei santūrumą.“ (Pirmasis laiškas Timotiejui, 2:11-15)

8.     Vyrai valdo moteris:
„1.Jūs, žmonos, būkite klusnios savo vyrams, kad tie, kurie neklauso žodžio, ir be žodžio būtų laimėti [tikėjimui] žmonų elgesiu, 2 matydami jūsų gyvenimo dievobaimingumą ir skaistumą. 3 Tegu puošia jus ne išorė – šukuosena, aukso gražmenos ar ištaigingi drabužiai, – 4 bet žmogaus širdies slaptuma: nesugadinta, švelni ir taikinga dvasia, kuri brangi Dievo akyse. 5 Juk kadaise taip ir puošdavosi šventos moterys, kurios turėjo viltį Dieve ir buvo klusnios savo vyrams. 6 Taip Sara klausė Abraomo ir vadino jį viešpačiu. Jūs tapote jos dukterimis, darydamos gera ir nebijodamos jokių bauginimų.“ (Pirmasis Petro laiškas, 3:1-6)
„O moteriai jis tarė: „Aš padauginsiu tavo skausmus ir nėštumą, – skausme gimdysi vaikus, – bet aistringai geisi savo vyro, ir jis bus tavo galva“. (Pradžios knyga, 3:16)

9.     Svetimautojos užmėtymas akmenimis:
„13 Tarkime, vyras veda žmoną ir, suėjęs su ja, ima jos neapkęsti, 14 prasimano jai kaltinimų ir, šmeiždamas ją, sako: 'Aš vedžiau šią moterį, bet, suėjęs su ja, neradau įrodymo, kad ji būtų mergelė'. 15 Tuomet merginos tėvas ir motina pateiks merginos mergystės ženklus seniūnams miesto vartuose. 16 Merginos tėvas sakys seniūnams: 'Aš daviau savo dukterį žmona šiam vyrui, bet jis neapkenčia jos. 17 Prasimanė jai net kaltinimų, sakydamas: 'Aš neradau įrodymo, kad tavo duktė būtų mergelė'. Betgi štai yra mano dukters mergystės ženklai'. Tada jiedu išskleis drabužį miesto seniūnų akivaizdoje. 18 To miesto seniūnai tą vyrą paims ir jį nuplaks. 19 Be to, jie nubaus jį šimto sidabrinių šekelių bauda ir atiduos juos merginos tėvui, nes tas vyras apšmeižė mergelę Izraelyje. O ji pasiliks jo žmona; jis niekad neturės teisės su ja išsiskirti. 20 Tačiau jei šis kaltinimas yra tiesa, – jei įsitikinta, kad mergina nebuvo mergelė, 21 – tada mergina bus išvesta prie jos tėvo namų durų, ir jos miesto vyrai užmuš ją akmenimis, nes ji padarė gėdingą dalyką Izraelyje, sanguliaudama savo tėvo namuose. Taip tu pašalinsi pikta iš jūsų“. (Pakartoto įstatymo knyga, 22:13-21)
„Jei vyras yra pagautas gulint su kito žmona, jiedu abu – vyras ir moteris, su kuria jis sugulė – turi mirti. Taip pašalinsi pikta iš Izraelio.“ (Pakartoto įstatymo knyga, 22:22)
„Jei mieste vyras užklumpa merginą, kuri yra susižadėjusi, ir sueina su ja, išvesi juodu abu už miesto vartų ir užmuši akmenimis: merginą už tai, kad mieste nesišaukė pagalbos, o vyrą už tai, kad išprievartavo savo artimo žmoną. Taip tu pašalinsi pikta iš jūsų.“ (Pakartoto įstatymo knyga, 22:23-24)

10.    Moterys yra menkesnės už vyrus:
„3 Noriu, kad žinotumėte, jog kiekvieno vyro galva yra Kristus, moters galva – vyras, o Kristaus galva – Dievas. 4 Kiekvienas vyras, kuris meldžiasi ar pranašauja apdengta galva, paniekina savo galvą. 5 Ir kiekviena moteris, kuri meldžiasi ar pranašauja neapgaubta galva, paniekina savo galvą: tai tolygu būti nuskustai. 6 Jei jau moteris neapsigaubia, tai tegul ir nusikerpa! O jei moteriai gėda nusikirpti ar nusiskusti plaukus, tegul apsigaubia. 7 Vyrui nereikia gaubti galvos, nes jis yra Dievo atvaizdas ir atšvaitas. O moteris yra vyro atšvaitas. 8 Juk ne vyras padarytas iš moters, bet moteris iš vyro, 9 taip pat ne vyras buvo sukurtas moteriai, o moteris vyrui. 10 Todėl moteris privalo turėti ant galvos priklausomybės ženklą dėl angelų.“ (Pirmasis laiškas korintiečiams, 11:3-10)

11.    Didascalia Apostolorum apie moteris:
Didascalia Apostolorum trečiasis skyrius „Moterys privalo paklusti vyrams.“
„Ir moteris privalo paklusti savo vyrui, nes moters galva yra jos vyras.. Bijok, moterie, savo vyro. Ir būk kukli priešais jį. Ir dėkok tik jam ir Dievui. Patarnauk jam, kad jis būtų tavimi patenkintas. Jei esi tikinti ir sieki, kad Dievas būtų tavimi patenkintas, nesipuošk prieš svetimus vyrus ir nedėvėk permatomų drabužių, tinkančių tik svetimautojoms, kad netrukdytų tavęs tokių moterų persekiotojai. O jei dėvi juos ne svetimavimui, vis tiek būsi prakeikta dėl savo grožybių, nes taip verti tave matančiuosius sekti iš paskos ir tavęs geisti. Kodėl nesi kukli, kad neįpultum nuodėmėn ir dėl tavęs nuodėmėn neįpultų kiti? Jei dėl tavęs sužlugo vyro siela – ir pati prapulsi. Jei privedi ką nors prie nuodėmės – jis taps daugybės tavo nuodėmių priežastimi, kaip parašyta Šventojoje Biblijoje: „Atėjus nedorumui, ateina ir panieka, o su negarbe ateina ir nemalonė.“ (Patarlių knygą, 18:3) Kiekvienas taip besielgiantis bus nuodėmės sužlugdytas ir seks neišmanėlių bedievių sielomis. Perduokite tokiai moteriai, ką sako Šventoji Biblija: „Bloga moteris nekenčiamesnė už mirtį, nes yra spąstai neišmanėliams.“ „Kaip kinivarpa sugraužia medį, taip nedora moteris sužlugdo savo vyrą.“ „Geriau gyventi ant stogo, nei name su besivaidijančia moterimi.“ O krikščione, nebūk tokia moterimi, jei esi tikinti. Rūpinkis savo vyru, kad jis vienas būtų tavimi patenkintas. Gatvėje užsidenk drabužiu savo galvą, nes kai esi pagarbiai užsidengusi, esi saugi nuo blogio akių. Nepuošk savo veido, kurį Dievas sukūrė; o ką Dievas sukūrė yra nuostabu ir tam nereikia pagražinimų. Grožis yra Dievo malonė. Vaikščiok nuleidus galvą, žiūrėdama sau po kojomis ir visiškai užsidengus. Laikykis atokiai nuo bet kokių maudynių su vyrais, nes blogio spąstų daugybė. Tikinčioji nesimaudo su vyrais. O kai ji užsidengia savo veidą, tedengia jį svetimų akių baimė.. Ir jei esi tikinčioji – bėk šalin nuo bet kokio smalsumo ir žvilgsnių.. „Geriau gyventi dykumoje, nei su ilgaliežuve moterimi.“


Septintasis skyrius
Moterų mušimas Vakarų krikščioniškose visuomenėse

Daugybė siaurų pažiūrų žmonių, ištraukdami iš Korano ir Pranašo ﷺ pasakymų tik žodį „mušti“, tačiau nepaminėdami, kokiame kontekste jis buvo panaudotas, skleidžia klaidingą sampratą apie islamą. Iš tekstų „iškarpydami“ jų pačių sampratai prieštaraujančius žodžius, bei palikdami tik „naudinguosius“, apeidami tiesą ir objektyvumą, savo nešvariais triukais gilina islamo nesupratimą. Toks dalykų pristatymas tik dar labiau suklaidina žmones. Taipogi, jie teigia esą civilizuoti, besielgiantys su savo žmonomis geriausiai, tačiau užsimerkia ir ignoruoja šiuos dalykus:
1.    Dauguma tų, kurie garsiai tvirtina gerai besielgiantys su savo žmonomis, dažniausiai, viešai meluoja ir apsimetinėja.
2.    Islamas yra vienintelė religija, paminėjusi prieraišius ir gailesčio kupinus santykius tarp sutuoktinių, ir neleidžianti skaudinti žmonos nei žodžiais, nei fiziškai. Allahas Aukščiausiasis sako:
„Iš Jo ženklų – kad Jis sukūrė iš jūsų pačių jums žmonas, kad jūs gyventumėte su jomis kartu. Ir įdiegė tarp jūsų meilę ir gailestį. Iš tiesų tai – ženklas žmonėms turintiems žinių!“
(Koranas, 30:21)
3.    Prieš 1400 metų vienintelis islamas pasmerkė kiekvieną, kuris įžeidinėja ar muša savo žmoną, ar žiūri į ją iš viršaus, tarsi jos padėtis santykiuose būtų to verta. Toks elgesys laikomas vyro trūkumu.
4.    Islamas skatina geriausią elgesį su savo žmona, nes visos Korano ajos ir Pranašo ﷺ pasakymai apie sutuoktinių santykius skatina gerus tarpusavio santykius. Allahas Aukščiausiasis sako:
„Žmonos turi tokias pačias teises, kaip ir pareigas.“
(Koranas, 2:228)
5.    Islamas nustatė apdovanojimus už gerą elgesį tarpusavy ir ypač tarp sutuoktinių. Pranašas ﷺ pasakė: „Allahas apdovanos tave už viską, ką išleidai siekdamas Allaho malonės, net jei tai tebuvo į tavo žmonos burną įdėtas maisto kąsnis.“  
6.    Moterų mušimą islamas padarė išimtimi, o ne taisykle; ir tik ypatingomis sąlygomis, paliekant moters mušimą tik paskutiniausia priemone, dar blogesnių pasekmių užkirtimui. Nes moterys skiriasi priklausomai nuo laikmečio, visuomenės ar šeimos. Kas efektyvu vienoje visuomenėje, gali neveikti arba net pabloginti padėtį kitoje. Ir vienoks elgesys su moterimi gali visiškai netikti kitokioje visuomenėje ar eroje, nepaisant visų pastangų.
7.    Mūsų laikais, smurtas šeimoje labiausiai išsivysčiusiose šalyse yra plačiai paplitęs. Kiek vakariečių užsipuola savo žmonas viešose vietose: oro uostuose, restoranuose, baruose ar net gatvėse praeiviams matant? Tai jokia paslaptis, apie tai skelbiama žiniasklaidoje. Papildomai, kiek vakariečių moterų Amerikoje, Kanadoje, Europoje ar Australijoje kreipiasi į policiją kaltindamos savo vyrus smurtu? Ir ieškiniai nepriimami be akivaizdžių įrodymų, kaip minėjome anksčiau, tokių kaip lūžiai, mėlynės, kraujavimas ir pan. Ir kiekvienas, pažvelgęs į oficialiąją Amerikos, Europos ar Australijos policijos statistiką, tuo įsitikintų.

Moterų mušimo plitimas Vakarų visuomenėse

Pateiksime šiuos įrodymus, apie smurto šeimoje plitimą Vakaruose:
1.    Sukurta daugybė vyriausybinių ir nevyriausybinių organizacijų, kovai su šeiminiu smurtu prieš moteris ir vaikus, kurioms iki šiol nepavyko jo pažaboti.
2.    Pasikartojančios ir nuolatinės kampanijos žiniasklaidoje, skatinančios kaimynus nedelsiant pranešti atitinkamoms organizacijoms apie pastebėtus smurto šeimoje atvejus.
3.    Vakarų piliečių klausiame:
Ar bent kartą teko mušti savo žmoną?
Ar teko matyti ar girdėti savo tėvą mušant motiną?
Ar teko girdėti ką nors iš giminių kada nors mušus savo žmoną?
Ar teko girdėti, jog kuris nors iš kaimynų muštų savo žmoną?
Šiais klausimais siekiame įrodyti vyrų smurto prieš žmonas egzistavimą Europoje, Amerikoje, Kanadoje, Australijoje ir pan.
Galiausiai, kiekvienam nešališkam žmogui turi būti aišku, kad islamas gerbia moterį, iškelia jos padėtį virš visko, kas galėtų pakenkti jos orumui, bei griežtai įspėja dėl jos skriaudimo. Pranašas ﷺ pasakė: „O Allah, paliudyk, jog pareiškiau dviejų silpnųjų – našlaičių ir moterų - teises neliečiamomis.“  

Išvados

Islamas – amžinoji dieviškoji Visagalio Aukščiausiojo Allaho žinia visai žmonijai, perduota per Allaho Pranašą ir Pasiuntinį ﷺ. Kai kurie patikėjo islamo žinia ir ja pasekė, o kiti nepatikėjo ir atsisakė ja sekti. Allahas Aukščiausiasis paskelbė, kad žmonės yra labiau pagerbti iš visos Allaho kūrinijos, kaip Jis teigia Šlovingame Korane:
وَلَقَدْ كَرَّمْنَا بَنِي آدَمَ وَحَمَلْنَاهُمْ فِي الْبَرِّ وَالْبَحْرِ وَرَزَقْنَاهُمْ مِنَ الطَّيِّبَاتِ وَفَضَّلْنَاهُمْ عَلَى كَثِيرٍ مِمَّنْ خَلَقْنَا تَفْضِيلًا
„Mes pagerbėme Adamo (Adomo) sūnus ir leidžiame jiems keliauti per sausumą bei marias. Mes apdovanojome juos gėrybėmis, ir suteikėme jiems pirmenybę prieš daugelį, kuriuos esam sukūrę.“
(Koranas, 17:70)
Allahas Aukščiausiasis taip pat paskelbė kitą pagrindinį principą: visi žmonės savo kilme sukurti lygūs. Jis teigia Šlovingame Korane:
" يَا أَيُّهَا النَّاسُ اتَّقُوا رَبَّكُمُ الَّذِي خَلَقَكُمْ مِنْ نَفْسٍ وَاحِدَةٍ وَخَلَقَ مِنْهَا زَوْجَهَا وَبَثَّ مِنْهُمَا رِجَالًا كَثِيرًا وَنِسَاءً وَاتَّقُوا اللَّهَ الَّذِي تَسَاءَلُونَ بِهِ وَالْأَرْحَامَ إِنَّ اللَّهَ كَانَ عَلَيْكُمْ رَقِيبًا "
„O žmonės! Baiminkitės jūsų Viešpaties, Kuris sukūrė jus iš vienos sielos ir iš jos išvedė jai porą. O iš jų abiejų paskleidė daug vyrų ir moterų. Ir bijokite Allaho, Kurio vardu jūs vienas į kitą pretenduojate. Ir gerbkite giminingus ryšius. Iš tiesų Allahas – jūsų Prižiūrėtojas!“
(Koranas, 4:1)
Remiantis šiais principais, visi vyrai ir moterys yra lygus savo žmogiškumu, pamatinėmis vertybėmis, prievolėmis ir atsakomybe. Visi vyrai ir moterys Allaho akyse sukurti lygūs. Jų rasiniai, kalbiniai, gyvenimo būdo ir gyvenamosios vietos skirtumai negali nei pakelti, nei sumenkinti žmogaus garbės. Skirtumas tarp jų remiasi dievobaimingumu, atsidavimu Allaho apreikštai religijai – islamui bei jo principų taikymo kasdieniniame gyvenime lygiu. Allahas Aukščiausiasis tai sako Šlovingame Korane:
"يَاأَيُّهَا النَّاسُ إِنَّا خَلَقْنَاكُمْ مِنْ ذَكَرٍ وَأُنْثَى وَجَعَلْنَاكُمْ شُعُوبًا وَقَبَائِلَ لِتَعَارَفُوا إِنَّ أَكْرَمَكُمْ عِنْدَ اللَّهِ أَتْقَاكُمْ "
„O žmonės! Mes sukūrėme jus iš vyro ir moters ir padarėme jus tautomis ir gentimis, kad pažintumėt vienas kitą. Juk kilniausias tarp jūsų – pats dievobaimingiausias. Iš tikrųjų Allahas – Visažinis, Išmanantis!“
(Koranas, 49:13)
Todėl tikroji žmogaus garbė, Allaho akyse, yra ne dėl jo odos spalvos, socialinio statuso, lyties, rasės, stiprumo, sveikatos, orumo ar turto. Vienintelis išskirtinumo matas Allaho akyse yra griežtai paremtas dievobaimingumu, tikėjimu ir gerais darbais.
Panašiai pasakė ir Allaho Pranašas ﷺ:
" يَا أَيُّهَا النَّاسُ أَلاَ إِنَّ رَبَّكُمْ وَاحِدٌ وَإِنَّ أَبَاكُمْ وَاحِدٌ أَلاَ لاَ فَضْلَ لِعَرَبِىٍّ عَلَى أَعْجَمِىٍّ وَلاَ لِعَجَمِىٍّ عَلَى عَرَبِىٍّ وَلاَ لأَحْمَرَ عَلَى أَسْوَدَ وَلاَ أَسْوَدَ عَلَى أَحْمَرَ إِلاَّ بِالتَّقْوَى "


„O žmonės! Jūsų Viešpats vienas ir jūsų tėvas vienas. Arabas nėra pranašesnis už ne arabą, ar ne arabas prieš arabą, ar raudonodis prieš juodaodį, ar juodaodis prieš raudonodį, išskyrus dievobaimingumu.“  
Islamo mokymai pašalino visus dirbtinius žmonių skirtumus ir sustatė visus ant to paties laiptelio. Vienas iš pagrindinių, bet dažnai neteisingai suprantamų, dergiamų ar nepakankamai išaiškinamų islamo principų - „moteris yra lygi vyrui visa kame, išskyrus akivaizdžią realybę ir išimtis.“ Šios knygelės tikslas ir buvo bandymas išaiškinti kai kurias klaidingas sampratas apie moterų tikrovę islame, lygybę ir jos išimtis.
Allahas Aukščiausiasis Šlovingame Korane teigia:
وَالْمُؤْمِنُونَ وَالْمُؤْمِنَاتُ بَعْضُهُمْ أَوْلِيَاءُ بَعْضٍ يَأْمُرُونَ بِالْمَعْرُوفِ وَيَنْهَوْنَ عَنِ الْمُنْكَرِ وَيُقِيمُونَ الصَّلَاةَ وَيُؤْتُونَ الزَّكَاةَ وَيُطِيعُونَ اللَّهَ وَرَسُولَهُ أُولَئِكَ سَيَرْحَمُهُمُ اللَّهُ إِنَّ اللَّهَ عَزِيزٌ حَكِيمٌ
„O tikintys vyrai ir tikinčios moterys, - jie – globėjai vieni kitiems: jie ragina laikytis to, kas pripažinta ir gera, ir draudžia tai, kas smerktina, atlikinėja maldą ir išmoka zakiatą, paklūsta Allahui ir Jo Pasiuntiniui. Šitų pasigailės Allahas: juk Allahas – Galingas, Išmintingas!“
(Koranas, 9:71)
Allahas Aukščiausiasis Šlovingame Korane teigia:
فَاسْتَجَابَ لَهُمْ رَبُّهُمْ أَنِّي لَا أُضِيعُ عَمَلَ عَامِلٍ مِنْكُمْ مِنْ ذَكَرٍ أَوْ أُنْثَى بَعْضُكُمْ مِنْ بَعْضٍ فَالَّذِينَ هَاجَرُوا وَأُخْرِجُوا مِنْ دِيَارِهِمْ وَأُوذُوا فِي سَبِيلِي وَقَاتَلُوا وَقُتِلُوا لَأُكَفِّرَنَّ عَنْهُمْ سَيِّئَاتِهِمْ وَلَأُدْخِلَنَّهُمْ جَنَّاتٍ تَجْرِي مِنْ تَحْتِهَا الْأَنْهَارُ ثَوَابًا مِنْ عِنْدِ اللَّهِ وَاللَّهُ عِنْدَهُ حُسْنُ الثَّوَابِ
„Ir atsakė jiems jų Viešpats: „Jei tai būtų vyras ar moteris, Aš nepražudysiu nė vieno jūsų padaryto darbo. Vieni jūs iš kitų...“
(Koranas, 3:195)

Allahas Aukščiausiasis Šlovingame Korane teigia:
لِلرِّجَالِ نَصِيبٌ مِمَّا تَرَكَ الْوَالِدَانِ وَالْأَقْرَبُونَ وَلِلنِّسَاءِ نَصِيبٌ مِمَّا تَرَكَ الْوَالِدَانِ وَالْأَقْرَبُونَ مِمَّا قَلَّ مِنْهُ أَوْ كَثُرَ نَصِيبًا مَفْرُوضًا
„Vyrams – dalis iš to, ką paliko tėvai ir artimieji, ir moterims – dalis iš to, ką paliko tėvai ir artimieji, - iš to, kas mažai arba daug. Tokia privaloma dalis.“
(Koranas, 4:7)
Remiantis tuo, kas buvo pateikta šioje knygelėje, galima užtikrintai sakyti, kad moteris džiaugsis savo prigimtine garbe ir visomis teisėmis ir laisvėmis tik saugoma dieviškosios ir teisingosios islamo teisės. Islamas paskyrė tam tikras pareigas ir prievoles, kurios visiškai atitinka teises. Islamas – dieviškoji religija, apreikšta Maloningojo ir Visažinio, priešinga žmogaus sukurtiems įstatymams, kurie primeta dirbtines ribas, privilegijas ir monopolijas. Islamas yra amžinas ir universalus, visai žmonijai, vyrams ir moterims, turtingiems ir vargšams, valdovams ir pavaldiniams, stipriesiems ir silpniesiems, baltaodžiams, juodaodžiams, raudonodžiams ir geltonodžiams. Kūrėjo Allaho, žinančiojo kas geriausia šiame ir Būsimajame gyvenime, akyse jie visi yra lygūs.
Maldauju skaitytoją nespręsti apie islamą skubotai, remiantis matomu kai kurių musulmonų grupių elgesiu, kurie, deja, naudojasi islamu kaip priedanga savo asmeniniams ir grupiniams nusikaltimams. Yra daugybė žmonių, kurie skelbiasi esą musulmonai, nes ištarė „Nėra kito dievo, verto garbinimo išskyrus Allahą Vienintelį, ir Muchammedas yra Allaho vergas ir Pasiuntinys“ bet, neatlieka savo islamiškųjų pareigų ir nedemonstruoja savo moraliu elgesiu nuoširdaus įsipareigojimo islamui. Islamas - išbaigta, tyra religija, lengvai pritaikoma visoms aplinkybėms. Daugybė musulmonų visą gyvenimą stengiasi būti gerais ir teisingais, siekdami Allaho pasitenkinimo kiekvienu savo veiksmu ar jo vengimu. Tačiau yra ir tokių žmonių, kurie už savo nusikaltimus nusipelno bausmės šiame ir Būsimajame gyvenime. Šie nusikaltimai gali būti tokie baisūs, kad prilygsta netikėjimui ir apostazei nuo islamo, arba šiek tiek menkesnio lygio nepaklusimas Allaho Aukščiausiojo ir Jo Pranašo ﷺ išmintingiesiems įsakymams ir naudingiesiems mokymas ar jų apleidimas. Suprantama, kad turto ar vertybių neturintis, negalės jų perduoti ir kitam. Šis principas taikomas ir islamui. Tiems, kurie nori daugiau išmokti apie islamą, patariame siekti žinių iš tų, kurie gerai žinomi dėl savo žinių, supranta ir taiko islamą savo gyvenime, o „nepraktikuojantieji“ musulmonai, be abejonės, tik paklaidintų.
Paviršutinės islamo žinios yra pavojingos ir žalingos, nes vos kelių knygų apie islamą perskaitymas, kurios labai tikėtina remiasi nepatikimais šaltiniais, nesuteiks žmogui tinkamo pasirengimo priiminėti nuosprendžius ir skleisti teisingas žinias apie islamą. Aklas sekimas nuomonėmis irgi yra labai pavojingas ir žalingas. Privaloma siekti teisingų žinių apie islamą, kad nesuklaidintų skleidžiantieji neteisingą garbinimą ir islamo taikymą. Allahas teigia Šlovingame Korane:
لَا إِكْرَاهَ فِي الدِّينِ قَدْ تَبَيَّنَ الرُّشْدُ مِنَ الْغَيِّ فَمَنْ يَكْفُرْ بِالطَّاغُوتِ وَيُؤْمِنْ بِاللَّهِ فَقَدِ اسْتَمْسَكَ بِالْعُرْوَةِ الْوُثْقَى لَا انْفِصَامَ لَهَا وَاللَّهُ سَمِيعٌ عَلِيمٌ
„Nėr prievartos religijoj. Jau aiškiai atsiskyrė tiesus kelias nuo paklydimo. Kas netiki taghutu (tai kas garbinama vietoj Allaho ir yra patenkintas klaidingu garbinimu) ir tiki Allahą, tas laikosi už pačios tvirčiausios atramos, kuri jau nesulūš. Iš tiesų Allahas – Girdintis, Žinantis!“
(Koranas, 2:256)
Visa šlovė Allahui Vieninteliam, pasaulių Viešpačiui
Ir lai Allahas išaukština Savo Pranašą ir jo šeimą, ir apsaugo juos nuo bet kokių žeminančių dalykų.